Rumunijos nustebinti II

2011-05-07 Autorius egle Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

(tęsinys. Pirma dalis čia)

Bran miestelyje apsistojome Reginei pensione ir vojažinom po apylinkes sekančias dvi dienas. Oras išliko tobulas visą kelionę. Rytais ir vakarais buvo pakankamai vėsu, tačiau dienomis išsirengdavom iki trumpų rankovių. Na ką, suplanuotas hiking’as po Bucegi kalnus. Tik atvykę prie keltuvo supratom, kaip juokingai mes atrodom…kad prisirengėm, kaip lapkričio mėnesį į kalnus.  Kiti gi, matom, lengvais treningiukais ir kedukais apsirėdę. Iš Busteni miestelio keltuvu kylam į 2200m kalną. Dauguma kartu besikeliančių kartu tik išėję iš keltuvo pasiruošia piknikui ir taip leidžia visą dieną. Kalnai plokšti, žolė išdžiūvusi išmarginta takų takelių, kuriais neskubant kulniuojant ir kvėpuojant tyru kalnų oru galima mėgautis kraštovaizdžiu. Takai labai aiškiai sužymėti ir pasiklysti beveik neįmanoma. Mūsų pasirinktas maršrutas žymimas raudonu kryželiu -  kol suvaikščiojom iki kryžiaus ir atgal užtrukome 2 val. Per tas 2 val. gerokai išsirengėm, tuos šiltus musų apdarus teko neštis kuprinėje visą likusį kelią.Kalno pakraštyje pastatytas gigantiškas metalinis kryžius II Pasaulinio Karo aukoms atminti, tamsiu paros metu dar ir apšviečiamas. Vaizdas tikrai palieka įspūdį, kai važiuojant Busteni miestelio gatvėmis, pakeli akis į dangų – vien tamsa ir toje tamsoje kabo kryžius. Atrodo po kalnus vaikščiojom tik keletą valandų, bet jautėmės lyg visą dieną griovius kasę būtumėm. Ypač tai pasijautė sočiai papietavus Sinajoje. Tame restorane ganėtinai nustebome išvydę vitrininį šaldytuvą Snaigė. Šis faktas dar ir prajuokino, nes Rumunijoje kasdien rasdavome kažkokių lietuviškų apraiškų. Alus iš to šaldytuvo buvo vietinis Ursus (išvertus reiškia meška), bet tikrai skanus. Tai va, po tokių pietų su alumi, buvo ypač sunku vaduotis nuo miego. Bet mes juk ne kokie ištižėliai:)). Sinaya – gausiai turistų ( tiek užsienio, tiek vietinių) lankomas kurortinis kalnų miestelis, tikrai neeiliniu kalnuotu kraštovaizdžiu. Be to ten stovi gražuolė  Neo-Renesansinė Peles pilis, karaliaus Karolio I rezidencija. Iš tiesų tai yra rūmai, vadinami pilimi, labai primena Neuschwanstein pilį Bavarijoje.  Gaila, bet viduje pasivaikščioti mums neteko, nes lapkritį lankytojai neįleidžiami, tačiau išpuoselėtas parkas bei šalia esanti mažesnė Pelisor pilaitė, pastatyta karaliaus sūnui visada atvira. Nepamenu, kodėl nusprendėme jos neapžiūrėti, tikriausiai todėl, kad norėjome išvysti gyvą mešką..taip, taip…pilies parke net ženklai įspėjamieji stovi, kad vaikštinėjant parko takeliais gali sutikti rudajį lokį. Labai to tikėjomės, bet šioj kelionėj to nepatyrėm. O Sinajoj meškos gan dažnai šiurpina miestelio gyventojus ir svečius savo vizitais prie šiukšlių konteinerių, kur išbadėjusios atklysta ieškoti maisto. Va ir prisiminiau- pilaitės vidun nėjom, nes buvom numatę pasiekti Jalomitos vienuolyną, įsikūrusį kalnų oloje. Iš dviejų galimų būdų ten nusigauti: keltuvu keltis iš Sinajos arba važiuoti kalnų keliukais automobiliu, pasirinkom pastarąjį. Tik išvykus už Sinajos ribų ( primenu, kad Sinaja yra labai žymus kalnų kurortas) įvažiavome į Moroeni kaimą. Čia mes patyrėm kultūrinį šoką. Atrodė taip lyg visi šalies čigonai yra suvaryti į rezervatą, vaizdelis sukeliantis nejaukumo jausmą, reikia patiems pamatyt, žodžiais neperduosi. Pasakysiu tik tiek, kad jie pasirinko vietą gyvenvietei viename iš gražiausių regionų, bet bent kiek tvarkingiau gyvent taip ir neišmoko. Toliau važiavom pagal aprašymą, bet keliukas ten toks, jog nepametus automobilio dugno tubūt nebūtume grįžę. Pirmo sutikto žmogaus paklausėm, kek dar važiuot iki to vienuolyno. 30 km? Sukam atgal, kelionė namo ant tralo mūsų visai neviliojo. Vakare pagrįžom į Brašovą apžiūrėti miesto centro. Nieko ypatinga, bet labai ypatingos buvo mūsų skanautos tik iškeptos spugytės su gausybe įvairiausio skonio saldžiūjų  padažų. Vėl sočiai prisiskanavę parvilkom kojas į pensioną. Ilgai nemiegoję ir be pusryčių (vietiniam restorane tik išgėrėm kavos) išvykom į šalia esantį Rasnov miestelį, šiaip jau niekuo neįpatingą, jei ne vietinė tvirtovė. Architektūrinės senienos mums patinka. Vietinių saksonų pastatyta XIV a. tvirtovė yra viena geriausiai išsilaikiusių pilių Rumunijoje. Tai lyg mini miestelis, apjuostas gynybine siena su bokštais, yra ekspozicijų salė, pilies kieme vyksta renginiai. Nuo Rasnov vykstant šiauriau pro Brašovą privažiavome Prejmer miestelį. Čia irgi yra vietinė įžymybė – įtvirtinta bažnyčia, kuri su panašiomis regiono bažnyčiomis yra įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą. Vieną tokią tikrai verta apžiūrėti, jeigu nesate ankščiau matę nieko panašaus. Trumpai pasakojant – stovi bažnyčia apjuosta labai stora gynybine siena, kuri yra kaip daugiabutis: daug vieno kambario butukų, vienas butukas paverstas klase. XIII a. šiose žemėse gyveno Transilvanijos saksonai, kuriuos viduramžiais puldavo kas netingėjo: mongolai, totoriai, vengrai,turkai, kazokai, moldavai…Artėjant užpuolikams aplinkinių kaimų gyventojai čia kurį laiką slėpdavosi. Ši įtvirtinta bažnyčia dabar restauruota  ir gausiai lankoma. Už bilietus susimokėjom jau viską apžiūrėję, nes mums tik atvykus visi darbuotojai buvo labai užimti vedant ekskursijas. Be to ten vedama ir lankytojų statistika, tad teko išsiduoti iš kur mes atvykę ir t.t. Prisižiūrėję tvirtovių patraukėme ieškoti kito dar nematyto gamtos stebuklo – purvo vulkanų. Žinojom tik tiek, kad jie yra kažkur prie Buzau miesto ( koks tinkamas pavadinimas miestui, esančiam šalia tokios gamtos išdaigos).  Mūsų akyla akis užmatė kažkokią mažytę rodyklę su žodeliu Volcano (jau atrodo minėjom, kad Rumunijoj su turistinėm nuorodom dar kiek sunkoka), ten pasukę – neapsigavome. Ir tikrai neapsigavom ten nuvažiavę. Paėjus 10 metrų patekom tarsi į kitą planetą – dykuma, jokių augalų, kalnai, giluminiai tarpekliai ir kanjonai… tik viskas tartum sumažinto dydžio, tartum kelių šimtų kvadratinių metrų plote būtų tilpęs Didysis Kanjonas. Bet ko gi mes čia atvažiavome – vulkanai, ir ne bet kokie, o purvo vulkanai. Jei prisimenate iš vaikystės kokius burbulus pūsdavom iš “importinės” kramtomosios gumos… tai čia pamatytumėt kažką panašaus, tik čia jau pati žemė pučia burbulus iš purvo. Ir tos pūslės bei ratilai aplink jas tikrai žavi. Stovėjom kelias minutes prie vieno vulkano, kol pavyko “pagauti” vieną tokią. Sprogus pūslei purvas išsitaško į šonus, ir ten apdžiūsta. Ilgainiui susidaro toks smailėjantis purvo kalnas, tartum sumažinta Fudžijamos kalno versija (žmogui maždaug iki juosmens), su visdar kunkuliuojančia purvine lava.
Toliau tęsėme kelionę jau namų kryptimi. Sibiu – vienas autentiškiausių Rumunijos miestų, kur beveik kiekvienas namas pripažintas architektūriniu paminklu. Bet įdomiausios detalės – langų akių namų stoguose, iškart nepastebi. Bet kai pamatai, gali pasijusti lengvai paranojiškai, lyg visą laiką stebimas. Europos kultūros sostinė 2007, praėjus metams dar prekiavusi renginiams skirta atributika, tikrai verta šio vardo. Sibiu taip pat yra  ir vartai į netoliese esančius Fagarų kalnus, su kuriais gali susipažinti tiesiog pravažiavus Tranfagaras magistrale. Dėl sniego griūčių magistralė uždaroma lapkričio-gegužės menesiais tad tik vasarą keliaujantys gali tai padaryti. Ir mes tą malonumą pajutom tik po pusmečio vykstant  atostogauti į Bulgariją. Miestą apžiūrinėjom iki vėlumos, nes vakare jis įgauna papildomo žavesio. Nustebino ir tai, kad parkingas visai dienai miesto cente tekainavo 1 litą. Nakvynės ilgai neieškojom, pasirinkom motelį iškart už miesto.
Gražuolė Hunedoaros pilis kaip auksas pelenuose žiba baisiame pramoniniame to paties pavadinimo mieste. Niekaip negaliu suprasti, kaip šalia tokio grožio buvo įkurtas toks baisus miestas. Tik įvažiavus puoliau tikslintis maršrutą, atrodė lyg kažkur pasiklydom ir atvažiavom tikrai ne ten, kur planavom. Bet nuorodos mus įtikino – čia tas miestas. Pati pilis paliko labai gerą įspūdį, pilna lakytojų, gerai prižiūrima, menėje buvo gyvai atliekama viduramžių muzika. Pats tas atsisveikinimui su Rumunija, pilis buvo paskutinis lankytinas objektas šioje šalyje. Toliau tik dienos poilsis Miškolce, Vengrijoje ir namo. Pirmiausiai mirkėm kojas Miškolc Tapolkos terminiuose baseinuose, įrengtuose olose, vėliau pasivažinėjom po Lilefured rekreacinę zoną, dar vėliau išvaikščiojom Miškolco centrines gatves ir nakvojom pas Adelę. Ją suradome per svetingumo klubą ir susitarėme dėl nakvynės gerokai prieš kelionę. Dar viena nauja patirtis. Labai šiltai mus priėmė, vaišino pačios keptais keksais ir labai skaniai pagaminta kava. Keksų dar pridėjo ir į kelionę. Toliau beliko tik parriedėti iki namų, kur mūsų jau laukė garuojantys cepelinai.

Fotoreportažas iš šios kelionės – Picasa albume:

Romania
VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook