Būtina pamatyti
  • Liucerna, Luganas.
  • Pakilti į Shiltorn'o, Jungfrau ar kitą viršukalnę Šveicarijos Alpėse

Žydinti Šveicarija

2010-09-27 Autorius egle Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 3.7/5 (3 votes cast)

Neeilinis rytas. Stovėjimo aikštelėje pradeda rinktis kolegos, bendraminčiai, ir šiaip būsimi bendrakeleiviai… Vieni jau pažįstami, kiti, matosi, nesipriešins naujai pažinčiai :) Kaip bebūtų – visų tikslas vienas – visų lig vieno akys išduoda viduje slypintį laukimo jausmą… visi išsiilgę kelionės įspūdžių ir nuotykių… Vos žvilgtelėjus – aišku, kad grupė jau gerai “susicementavusi” ir džiaugiasi praskiedę gretas keliais naujais žmonėmis… dabar ir mes suprantam, kad smagu, kai toks virusas plinta. Šios grupės lyderį galima pažint iš karto – garbaus amžiaus, santūrus vyras, akyse spindi jaunatviška energija ir išmintis, vien savo ramia laikysena galintis suvaldyti entuziastingų žmonių grupę ir nukreipti teisinga linkme visos kelionės metu. Iš kalbos galima suprasti, kad kelionės – šio žmogaus hobi… ir jis tikrai tam atsidavęs ne paviršutiniškai – žinių turbūt pilnai pakaktų rašyti kelionių vadovus… (neveltui mes jį praminėm “vadovėliu”… čia tik tarp mūsų ;)). Tie, kas keliauja su juo ne pirmą kartą (o pats jis keliones tokiems pat entuziastams organizuoja 2-3 kartus per metus) – pilnai pasitiki ir žino, kad pats vienas keliaudamas po tą kraštą daugiau nepamatysi, o tokių kelionių organizavimo galima tik pasimokyti. Trūkumas gal tik, kad tenka anksti keltis :) … bet ne ilsėtis gi susirinkom. Aš ir kolegė su šia kompanija keliaujam pirmą kartą, bet ne paskutinį. Galbūt tokios kompanijos dėka, o galbūt dėka pamatytų vaizdų ir patirtų įspūdžių – ilgai prisiminsiu šią kelionę, kaip vieną iš pirmųjų, užkrėtusią mane kelionių virusu, nuo kurio visai nesinori gydytis (tad kelionės tapo mano kasdienio gyvenimo dalimi, vienu iš svarbiausių tikslų gyvenime).

Pagaliau pajudame Lenkijos sienos link. Dažnai keliaujantys mane turbūt supras, kodėl kartais norėtųsi, kad ši mūsų kaimynė susitrauktų bent jau iki Lietuvos dydžio: kiekvieną kartą susiruošus savo transportu į Vakarų ar Centrinę Europą, neišvengiamai reikia aukoti visą dieną tranzitui per Lenkijai. Nesupraskit neteisingai – kraštas tikrai gražus… bet šeštą kartą per tas pačias vietas – jau panašėja į kasdienybę :) … bet tada dar buvo tik pradžia…

Taigi – visa dieną važiuojame per Lenkiją. Vaizdai už lango daugmaž tokie patys, laisvo laiko į valias, tad autobuse kiekvienas naujokas (tame tarpe ir mes) “gaudo” savo dvi minutės šlovės – išsamiai prisistato kompanijai kas tokie ir kuo gali būti naudingi. Taip smagiai bendraujant kaip mat privažiuojame Lenkijos miestą – Čenstochovą. Pats laikas pamiklinti kojas, nes tai vienintelis tą dieną lankomas objektas – Jasna Gura vienuolyno kompleksas. Tai svarbiausia miesto lankytina vieta ir vienas svarbiausių lenkų religinių centrų, traukianti turistus ir piligrimus iš viso pasaulio, plūste plūstančius čia per svarbiausią metų šventę – Žolines. Užlipom į aukščiausią vienuolyno bokštą (sunku net suskaičiuot, kiek laiptelių ten buvo) pasižvalgyti iš aukštai į visą vienuolyno ansamblį. Gražu buvo ir nuo žemės, bet iš aukštai dar gražiau… Keletą valandų pasivaikščioję toliau judame į pietus link savo pirmos nakvynės vietos Čekijoje viename slidinėjimo kurortų, visai šalia slidinėjimo trasos. Viešbutis tuščias – juk balandžio pabaiga, jau kvepia vasara, o ne sniegu. Tad kaip vieninteliai viešbučio svečiai – gana smagiai pavakarieniavom viešbučio restoranėlyje… dar taurė vyno ir po to tik saldus miegelis prieš naują kelionės dieną rytoj. Tiesą pasakius – kelionėse ir be taurės vyno visada puikiai miegu :) …atsikeliu pailsėjusi ir atvira naujiems įspūdžiams.

Sekančią dieną turim du tikslus – du Čekijos miesteliai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – Telčas ir Česky Krumlovas.

Telčas – pietų Moravijos miestelis, įkurtas XIII a. pirklių kelių sankryžoje tarp Moravijos, Bohemijos ir Austrijos. Pagrindinis lankytinas objektas čia – ilga centrinė aikštė, kurią supa renesansinio ir barokinio stiliaus namai su arkadomis. Ten pat aikštėje galite apžiūrėti miestelio pilį bei pasivaikščioti ją supančiame parke. Tame parke netgi radome žaliuojantį medį visiškai tuščiu kamienu.

Česky KrumlovČesky Krumlovas – Bohemijos miestelis, labiausiai žinomas dėl pilies (pastatyta XIII a.), priklausančios Pietų Bohemijos pilių žiedui. Tai senovinis jaukus miestelis išsidėstęs ant Vltavos upės krantų, labai tinkama vieta ramiems romantiškiems pasivaikščiojimams bei pasisėdėjimams mažose paupio kavinukėse, žvelgiant į ant kalno stūksančią spalvotą pilaitę.

Aplankę šiuos gražiai jaukius miestelius, sukame link Austrijos, kur ir numatyta sekanti nakvynės vieta Zalcburge. Neužilgo pajutau, kad pasikeitė ne tik šalis, bet ir kraštovaizdis – serpentinais kylant į kalną supratau, kad dabar sulig kiekvienu staigiu posūkiu daiktai tolsta ne lig horizonto, bet gilyn į slėnį ir kad nauji įspūdžiai gali užplūsti ne už šimtų kilometrų, bet už kiekvieno posūkio… Temsta… kalnuose – kurkas ankščiau ir greičiau. Persiritame per kalną, o ten atsivėrė puiki panorama nuo kalno į vakarinį Zalcburgą. Taip gražu, kad net kvapą užima. Atrodo šios dienos įspūdžiai suplūdo į vieną akimirką…

Zalcburge, garsėjančiame baroko architektūra, apsistojame jaunimo nakvynės namuose. Mėgstantiems keliauti komfortiškiau, galiu nuraminti – Austrijoje bei Šveicarijoje net ir hostel’iai yra preciziškai “išlaižyti”, ko nerastum žymiai geresniuose (pagal žvaigždučių skaičių) viešbučiuose pietų šalyse.

Bet ką mums tas viešbutis… pernakvot dar spėsim… padedam daiktus ir išsiruošiam pasibastyti po naktinį miestą. Traukiam išpuoselėtomis gatvėmis Zalcburgo pilies link… pakeliui  praeiname Mocarto gimtąjį namą. Vienur kitur visdar žybsi Kalėdinės ir Velykinės parduotuvėlės: čia visus metus prekiaujama šių švenčių atributais… matyt tiems, kas per sunkiai dirbo per Kalėdas, ar kam kiekviena diena kaip Kalėdos… Nors ir labai pavargę pagaliau užkopiame į pilies kalną, kur stūkso miesto tvirtovė (įkurta XI a.). Įveikti kalną po kupinos įspūdžių dienos nebuvo lengva, tačiau nuo kalno į miestą ir Alpes atsivėręs vaizdas buvo vertas mūsų pastangų. Grįžus į nakvynės vietą su šiuo vaizdu akyse ir nugrimztu į saldų miegą.

Sekančią dieną – toliau per Austriją – Insbrukas, Tirolio sostinė, miestas apsuptas Alpių viršukalnių ir slidinėjimo kurortų. Tai didžiausias vakarų Austrijos miestas, kuriame gausu gotikinės, barokinės ir renesanso architektūros pastatų. Miesto architektai ir toliau atidžiai stebi, kad nauji pastatai kuo sklandžiau įsilietų į bendrą miesto vaizdą, o ne gadintų jį. Tačiau didžiausia atrakcija Insbruke turbūt yra “Swarovski kristalų pasaulis” (Swarovski Crystal Worlds arba Kristallwelten). Pati Swarovski kristalų kompanija yra įsikūrusi Insbruko apylinkėse, tačiau miesto centre galima rasti jų parduotuvę bei įspūdingą krištolo dirbinių muziejų. Po trumpos ekskursijos mieste bei apžvalgos iš bokšto vėl leidžiamės į kelią. Nestodami pravažiuojame vieną nykštukinių Europos valstybių – Lichtenšteiną. Važiuojant autobuse karts nuo karto akys pačios nejučia užsimerkia, galbūt, kad įsiminti ilgam matytus vaizdus… snūsteliu… gali būti, kad kažką gražaus ar svarbaus tuo metu ir praleidžiu… pavyzdžiui – kaip įvažiuojame į Šveicariją…

LiucernaNors dar tik balandžio pabaiga, bet oras ir aplinka Šveicarijoje jau panašėja į vasarišką. Tokią šiltą ir saulėtą popietę atvykstame prie ežero ant keturių kantonų – Lucernos ežero. Alpių apsuptyje jis atrodo tikrai nuostabiai, neabejotinai vertas Maironio eilių… Vaikystėje man buvo neaišku, kas tie kantonai, tačiau pavadinimas labai gražiai skambėjo ir įstrigo atmintin visam gyvenimui. 700 metų šalies metinėms buvo pastatytas 35 km ilgio Šveicarų kelias aplink Liucernos ežerą. Tad patį ežerą įmanoma apvažiuoti automobiliu, bet kelias vingiuotas, lėtas ir kartais eina tuneliais. Tuzinai garlaivių kursuoja tarp ant kranto įsikūrusių miestų. Ežeras populiarus vietinių ir užsienio turistų objektas, pakrantėje yra daugybė viešbučių ir kurortų. O pats žaviausias prie kranto prisišliejęs Šveicarijos perlas – miestas tuo pačiu Liucernos pavadinimu. Mano nuomone – tai gražiausias Šveicarijos miestas, tikrai vertas viešnagės ir bent trumpų jame praleistų atostogų… Neabejoju, kad ten dar sugrįšiu su šeima ir tuomet tikrai rasim laiko pažinčiai su Liucerna bei jos ežeru.

Sekančioms dviems dienoms apsistojame hostelyje giliausiame ir įspūdingiausiame Šveicarijos Alpių slėnyje – Lauterbrunnen. Mes čia pirmieji lietuviai, todėl susitariame nepagadinti tautos įvaizdžio :) Nors, tiesą sakant, pagal hostelio tvarką mums dar teko stipriai pasitempti: prieangyje tenka nusiimti batus ir palikti juos prie durų, patalpose vaikštoma basomis arba su šlepetėmis. Nors, jei tektų vaikščioti su baltomis kojinėmis, turbūt vakare jų net nereikėtų plauti :)

Šiltorno kalnasIšsimiegoję ir papusryčiavę jau buvome beišvykstą į Berną, kai sužinojome, kad šiandien idealus oras kilti į kalnus. Greitai sukeičiame gretimų dienų planus, taip pat ir aprangą, ir vykstame prie netoliese esančių keltuvų. Tie visgi kainuoja ne pigiai (kaip ir viskas Šveicarijoje) – apie 60 eurų, tačiau veikia nepriekaištingai ir pakelia mus į pirmą stotelę – mažutį miestelį Miureną. Iš Lauterbrunnen čia galima ateiti ir pėsčiomis (niekaip nerandu lietuviško atitikmens žodžiui Hiking). Sekanti stotelė Birg, o dar truputį aukščiau Shiltorn viršukalnė – 2973 m, aukščiausia mano kada nors pasiekta vieta. Apačioje plaukia debesys, skaisčiai šviečia saulė, aplink sniegynai, o mes panoraminėje aikštelėje grožimės vaizdais. Atrodo, kad visi pojūčiai paaštrėja – kad tie kalnai visai čia pat… kad galėtum užuosti ar net paragauti… ar ranka braukti per kalnų viršūnes… Džiaugsmas manyje netelpa, todėl rašau žinutę mylimajam: aš ten ir ten… Jis labai taikliai atspėja mano emocinę būseną ir atrašo: “dabar gali rėkti – I’m queen of the World”… Praalkusieji gali pasisotinti čia esančiame restorane, kuris sukasi ratu iš lėto (taip kaip Vilniaus TV bokšte), bet man ne tas galvoj… nejaučiu alkio nuo įspūdžių, galėčiau valandas ten stovėt ir dairytis, bet… darosi šaltoka ir nusprendžiam leistis žemyn. Beje, čia buvo filmuojamas vienas bondiados epizodų (kurio tiksliai filmo – nepamenu). Pasidalinę įspūdžiais su bendrakeleiviais, lipame į autobusą ir vykstame pasivaikščioti po du mažus, bet gražius ir jaukius Alpių miestelius – Interlakeną bei Grindewaldą.

Interlakenas – žymus turistų traukos centras Alpių apsuptyje, dviejų ežerų sandūroje. Čia rasite visas pramogas būdingas kalnų kurortui. O mane labiausiai žavi dar nematyti įspūdingiausiais žiedais aplipę medžiai, kurių pilnas visas miestas. Labiau išmanantieji pasufleravo, kad tai – magnolijos… Po viena tokia prisėdome atsipūsti, o delno dydžio magnolijos žiedai krenta aplink mus… kaip gera ištiesti pavargusias kojas ir grožėtis kalnų atspindžiu ežere.

Grindenwald miestelį, esantį 1034 m virš jūros lygio, supa 4000 m viršūnė. Vietinių gyvenimas čia toks lėtas ir ramus, kad eidama pati sulėtinu žingsnį, kad tik nesudrumsčiau viso ritmo ir neišsiskirčiau iš vietinio peizažo. O vakare grįžę į Lauterbrunnen miestelį vaikštome po apylinkes grožėdamiesi gausybe krioklių.

Sekančią dieną išsiruošiame šturmuoti Šveicarijos sostinę – Berną. Ketvirtasis pagal dydį šalies miestas aukštumoje ant upės Arės krantų. Pats miestas man pasirodė blankokas, turbūt todėl, kad visas pastatytas iš pilko akmens. Lietus tą pilkumą dar paryškino. Nors būna ir pilkų, bet savaip kerinčių miestų iš pilko akmens, bet Bernas nebuvo vienas iš jų. Pasivaikščiodami gana greitai apėjom pagrindines Berno įžymybes ir pasukom į prancūzakalbę šalies dalį.

Pavasaris LozanojeLozana – miestas prie Ženevos ežero, tarptautinio olimpinio komiteto sostinė. Gražus bei tvarkingas kaip ir viskas Šveicarijoje. Aišku – tokioje sostinėje turi būti ir atitinkamas muziejus. Užsukome ir ten – į olimpinį muziejų, kuriame, išskyrus tai, kad jis prabangiai įrengtas, nieko ypatingo nėra. Na… galbūt čia nedidelės sporto gerbėjos akimis žiūrint. Nors, kiek apsidairiau aplinkui į kolegas – niekas nevarvino seilės dėl eksponuojamos tuometinės sportinės įrangos, apdovanojimų, visokio tipo maketų ir pan. Galbūt tiems, kas labai domisi sporto istorija ir dievina visokius autografus – ten ir bus kelionės „cvekas“ :) bet mes patraukėme toliau… Va – gotikinė miesto katedra – atrodo žymiai geriau, tačiau kad ją apžiūrėti iš arčiau – vėl tenka gerokai palypėti į kalną. Vėliau, klaidžiojant po Lozanos centrą, radome ir vieną gana šokiruojantį tokiom aplinkybėm (suprask – Šveicarijoj) objektą – tai tualetą tupyklą :) tokio baisaus nutriušusio intensyviai naudojamo pagal paskirtį, kaip senais tarybiniais metais, dar ir pas mus Lietuvoj reiktų paieškot. Pagal kvapą galima būtų spėti, kad prie jo dar ir eilės susidaro… Kaip jau supratot – kontrastai visada giliai įsirėžia į atmintį :) …Grįždami dar stabtelime ežero pakrantėje prie Šijono pilies, kurią išpopuliarino L.Baironas poemoje “Šijono kalinys”. Į pilį nėjau, nes mano kojytės prašė poilsio, tad nusipirkus puodelį kavos mėgavausi puikiu kraštovaizdžiu.

Ir vėl vasariškai saulėtas labai ankstyvas rytas. Krapštau akis, geriu kavą ir, pastvėrus iš vakaro sudėtus daiktus, traukiu autobuso link. Čia rutina ir baigiasi… Sukame Italijos link ir aš vėl nekantrauju, nes mūsų dar laukia Venecija, kurią taip noriu išvysti. Bet apie tai dar šiek tiek vėliau…

Šveicarijos pasienyje su Italija pūpso Lugano ežeras o ant jo kranto įsikūręs to paties pavadinimo kurortinis miestas. Ežero pakrantėje vaizdingai išsidėstęs senamiestis su savo architektūros paminklais: romaninė gotikinė Šv.Lauryno katedra (XIII a.), Angelų Šv.Marijos bažnyčia (XV-XVI a.), Teisingumo rūmai (XV a.).  Keletą valandų mėgaujamės pavasariniuose žieduose paskendusiomis siauromis gatvelėmis. Čia daug kas primena Italiją:  architektūra labai artima itališkajai, miestelėnai kalba italų kalba ir kalbėdami smarkiai gestikuliuoja… kaip italai :).

Jau darosi aišku, kad ir siena su Italija nebe toli… ten ir traukiame. Kertame sieną ir iškart jaučiame skirtumą tarp dviejų šalių. Autobuso laviravimas neįmanomai siauromis gatvelėmis primena aukštąjį pilotažą. Vairuotojui įveikus kiekvieną posūkį, mes džiugiai plojame, lyg važiuotume skardžio pakraščiu ir nuo jo meistriškumo priklausytų mūsų gyvybės. Tokiais va Lombardijos keliukais ir atvykstame į Bergamą. Miestas padalintas į aukštutinį ir žemutinį.  Aukštutinis miestas, apjuostas XVII a. gynybinėmis sienomis (jų ilgis apie 6200 m.), kurios formuoja Bergamo senamiesčio ribas. Žemutinis gi yra modernioji miesto dalis, nors, tarpuose tarp aukštų verslo centrų tikrai rasite vieną kitą įsispraudusį senovinį pastatą. Senamiestis nedidelis, bet labai jaukus. Čia jau ne tik architektūra itališka – čia jau ir miesto dvasia itališka :) Bergame – kaip ir miestus – aukštutinis ir žemutinis… taip nuo-iki galite rasti visko – istorinį palikimą ir modernią stiklo architektūrą, aukštutinius ir žemutinius sodus, aukštas Alpių viršūnes krentančias, atrodo, tiesiai į ežero vandenį… Tikras rojus akims, ieškančioms puikių, mūsų akiai neįprastų, kraštovaizdžių. Žodžiu – Bergamą – tikrai rekomenduoju aplankyti – nepasigailėsite… nebent tik tada, kai bus per sunku iš jo išvažiuoti :). Tuo labiau, kad dabar ten galima nebrangiai nuskristi tiesiogiai iš Kauno. …bet mums vistiek teko išvažiuoti… šį kartą į kempingą netoli Venecijos.

VenecijaŠįryt prabudus jau ilgai vartytis net nesinorėjo… Venecija laukia. Nuo pusryčių stalo iškart persėdom į laivelį, kuris nuplukdė mus tiesiai į Venecijos širdį San Marco aikštę. Keista buvo išlipti tiesiai į vidurį savo svajonės.. Iškeli koją ant žemės.. ir norisi dar pašokinėti, patrepsėti, kad įsisąmonintum visu kūnu, kad tu jau Venecijoje… Ryte, aštuntą, miestas dar apytuštis, turistų irgi dar tik vienas kitas… neskaitant grupės žingeidžių ir smalsių lietuvių :) Saulėta ir šilta, nuostabus jausmas klaidžioti siauromis gatvelėmis, dailiai lenktais tilteliais, užsukti į kelias bažnyčias, ragauti picos (taip norisi rašyti “vietoj iškeptos”… bet tai aišku, kad neatvežtinės :D) ir žvalgytis, kvėpuoti, jausti, sugerti viską į save…ir galima taip būti ilgai, ilgai. Nėra ką čia daug pasakoti, tai unikalus miestas – visi tai žino. Lankytinų objektų turbūt net vardinti neverta – nes sąrašas būtų labai ilgas… nebent verta paminėti, kad Venecijos katedra man paliko neišdildomą įspūdį, didžiausią iš visų. Kai sugrįžome į pagrindinę aikštę, ten jau buvo turistų skruzdėlynas, apsisukt nelabai buvo kur. Galbūt todėl, kad visą likusią laisvą vietą užėmė balandžiai, lesinami turistų, o šie noriai ėmė siūlomus skanėstus lyg būtų geriausi žmonių draugai. Smagu žiūrėti… Daug kas ten liko neaplankyta… neteko plaukti su gondola – per vieną dieną visko nenuveiksi. Pažadėjau sau, kad čia dar grįšiu, bent jau paplaukioti su gondola…

Kelionė jau į pabaigą… Aišku tik viena, kad dar nesinori namo. Dar liko daug kelio atgal ir dar kelios vietos aplankyti, tačiau kai autobusas važiuoja jau priešinga kryptimi nei iki šiol – užtraukia šioks toks liūdesys… jau pradedi pasiilgti to, ką visai neseniai pamatei.

Grįžtant vėl nakvojame Zalcburge nes jis labai mums pakeliui ir pagal vietą ir pagal laiką, tik šį kart kėlėmės šeštą val. ryte, kad pasivaikščioti po rytinį miestą. Maršrutas labai panašus, bet galime grožėtis Mirabelės sodais, kur jau traukė paveiksluotis vestuvininkai (6-7’ą valandą ryto!). Turbūt nori užbėgti už akių turistams, kurie jau neužilgo užgoš visas aplinkos grožybes. Šįkart stengiamės negadinti nuotraukų ir mes :)

Austrijoje dar aplankome vieną gražiausių Europos baroko pastatų ant Dunojaus kranto – Melko vienuolyną. Ši vietovė Nybelungų giesmėje apdainuojama kaip Medelikas. Dešimtajame amžiuje viešpataujant Babenbergo hercogui ji tapo rytinio pasienio apygarda ir Austrijos lopšiu, ir suklestėjo kaip Melkas. Neblėstančią šlovę Melkui pelnė benediktinų vienuoliai, kurie ant šio plokščiakalnio pastatė vieną iš gražiausių Europos vienuolynų ansamblių. Užtrunkame porą valandėlių ir vėl į kelią.

Po nakvynės Čekijoje, sekantį rytą kirtę pietinę Lenkijos sieną, pasiekiame Krokuvą – Lenkijos karališkąjį miestą. Dalis keliautojų išlipa prie Vavelio pilies, likusieji važiuoja apžiūrėti dar vieno pasaulio paveldo objekto – Veličkos druskų kasyklų. Jei būtume pavieniai keliautojai, eilėje prie kasos tektų praleisti valandėlę kitą. Pasirodo yra ir keliavimo su grupe privalumų: grupėms skirta atskira kasa, kur stovi tik keli grupių vadovai. Užsisakome rusiškai kalbantį gidą – toks linksmas senukas, su kuriuo daugiau paplepėjau lenkiškai nei rusiškai. Ir ta jo rusų kalba dažnai pereidavo į lenkų, o vėl sugrįžti prie rusų jis neskubėdavo. Kasyklose pėsčiomis leidomės žemyn apie 300 m… gausybe laiptelių, kuriuos bandžiau skaičiuot kol galiausiai susimaišiau. Kasyklos tikrai nuostabus objektas, pilna istorinių asmenybių bei pasakų personažų statulų, bei ekspozicijos apie vykusį druskos kasimą šachtose. Viskas iškalta iš druskos. Ekskursiją vainikuoja pasakiškai įrengta menė, kur net šviestuvai iš druskos gabalėlių spindi lyg krištoliniai. Čia pat didingai stovi iš druskos iškalta Jono Pauliaus II-ojo statula (visoje Lenkijoje juo pelnytai didžiuojamasi). Į viršų grįžome liftu. Kas nustebino – tai, kad visą kelionę mane kamavo toks erzinantis kosulys. Bet praleidus tris valandas druskų šachtose, jis nepastebimai dingo… Valio! Tuo pačiu dar ir pasisveikatinau :)

… ir po viso to, beliko tik ilgas kelias namo per Lenkiją…

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 3.7/5 (3 votes cast)
Žydinti Šveicarija, 3.7 out of 5 based on 3 ratings

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook