Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (2 votes cast)

Čekija… Ilgai planuota ir svajota. Aplankyti Čekiją – toks planas galvoje kirbėjo jau keletą metų. Artėjant atostogoms kaskart naršydavau internete, ieškojau informacijos, bet taip keletą metų tų žinių ir neprireikė. Ir pagaliau mes tvirtai nusprendėme aplankyti šią nuostabią šalį.

Ir vėl informacijos rinkimas iš pradžių. Ruoštis pradėjome (morališkai) jau nuo balandžio mėnesio. Likus kelioms savaitėms namų darbai jau  paruošti: maršrutas sudėliotas, nakvynė rezervuota.

Iš štai ta lauktoji kelionės pradžios diena. Planavome išvažiuoti anksti ryte, bet (po ilgų svarstymų) Lietuvą paliekame šeštadienį apie 19 valandą. Bendrakeleiviams reikėjo kitą savaitgalį į darbus, todėl kelionės laikas labai ribotas. Suplanavome maršrutą kiek įmanoma tiksliau laiko atžvilgiu, nes pamatyti norėjosi kuo daugiau per ganėtinai trumpą laiką. Sudėtinga, bet, kai labai nori, viskas įmanoma:)

Visų nuotaika pakili. Kaip bebūtų – tai ilgai laukta kelionė. Daugeliui Lenkija – košmariškų kelių šalis, kurią reikia kuo greičiau pervažiuoti, bet mums, ištroškusiems naujų įspūdžių, šviesus paros metas šioje šalyje neprailgo. Taigi, Varšuvą pasiekėme apie 12 valandą nakties. Už jos prasidėjo košmaras. Rodėsi visą amžinybę važiavome keliu, kurio viduryje sustatyti stulpeliai, dėl kurių neįmanoma lenkti ir važiuoti greičiau.

Stengėmės nuvažiuoti kuo toliau, bet apie 3 valandą ryto miegas mus įveikė. Sustoję kolonėlėje numigome keletą valandėlių ir toliau į kelionę. Keliavome klausydami „Laimutės“ (taip vadinome navigaciją), kuri visai, pasirodo, neblogai orientuojasi Lenkijoje ir Čekijoje:) Aišku, tobulų nėra. Prie Vroclavo ji visgi sugalvojo pakvailioti: liepia važiuoti greitkeliu, kuris dar pilnai nenutiestas ir neatidarytasJ Apsukome 2 ratus, pas lenkiškai kalbantį čigoną (bent jau panašios tautybės pilietis pasirodė) keletą kartų klausėme kelio. Trečią kartą privažiavus tą patį žmogų, „Laimutė“ prarado mūsų pasitikėjimą. Kadangi kelionės kompanionai taip pat turėjo navigaciją, per Vroclavą važiavome paskui juos.

Neužilgo už Vroclavo gamta akyse pradėjo keistis: kalvos didėjo, „dygo“ kalnai, vaizdai tik gražėjo. Apie pietus pasiekėme planuotą pirmos dienos lankytiną objektą – Adršpach uolienas („uolų miestą“). Nors kepino 30 laipsnių karštis, apsilankymu likome sužavėti.

Daug šio parko nuotraukų buvau radusi internete, bet „originalai“ pribloškė. Grožis neapsakomas. Sunku buvo net patikėti, kas visa, ką matėme, ne žmonių rankų darbas. Pasivaikščiojimo pradžioje bandėme spėlioti, ką primena viena ar kitą uola. Tik praėjus nemažą atkarpą pastebėjome, kad prie kiekvienos įdomesnės uolos stovi lentelės su pavadinimais:) Įspūdį paliko ir tarp uolų įstrigęs didelis akmuo, ir po uolomis atsitiktinai aptikta akmeninė žuvis. Matėme ir mėsininko kirvį, ir milžino šortus, ir arklio galvą, ir ežiuką… Tiesa, iki maršruto pabaigos taip ir nenuėjome. Spaudė laikas, kadangi vakare jau turėjome apsistoti netoli kito gamtos grožio – Punkevni urvų.

Važiuojant link Blansko (prie Punkevni urvų) netoli Letovice miesto pradėjome ieškotis nakvynės. To vakaro paieška buvo ne juokais išgąsdinusi, kad visos kelionės metu bus sudėtinga rasti nakvynę (nors buvau skaičiusi ir girdėjusi priešingai). Smagu, kad mūsų visos tolimesnės kelionės metu nuogastavimai nepasitvirtino.

Taigi, išsimiegoję ir pailsėję, kitą rytą skubėjome į Punkevni urvus. Po pasiskaitinėjimų internete bilietus buvome rezervavę iš anksto. Prieš apsilankymą urvuose turėjome valandą laisvo laiko, todėl pakilome funikulieriumi apžiūrėti Macochos (Pamotės) bedugnę. Pakilus, tiesą sakant, vaizdas ne ypatingai sužavėjo, nepaisant to, kad stovėjome ant, berods, 137 metrų aukščio bedugnės krašto.

Pasivaikščiojus, pradėjome ekskursiją po Punkevni urvus. Toje vietovėje yra keturi urvai, bet, kiek buvau skaičiusi internete, Punkevni gražiausi iš jų. Kituose nebuvome, bet ir šie labai didelio įspūdžio nepaliko. Gal tam įtakos turėjo tik čekų kalba pasakojamos istorijos apie urvo susiformavimą, gal nepateisino lūkesčių? Bet šį urvą aplankyti vis tiek verta. Verta vien dėl Macochos bedugnės. Kai išėjome iš urvų į bedugnės apačią, visiems užgniaužė kvapą. O dar ta „gedulinga“ muzika, kuri tik padidino neapsakomą įspūdį. Net ir po keleto mėnesių vaizdas, kuris iškilo prieš akis stovi akyse ir kelia šiurpuliukus. Kas sužavėjo – tai nenusakomas žalumas. To, ką jauti stovėdamas bedugnės apačioje, negali atspindėti nei nuotraukos (tiesiog neperteiks to žalumo), nei pasakojimas. Tai viena iš vietų, kurias verta aplankyti, nors, prisipažinsiu, prieš tai gana skeptiškai žiūrėjau į pasisakymus forume, kad žaluma sužavės ir nuotraukomis to grožio perduoti neįmanoma. Sutinku, tikrai neįmanoma perduoti to grožio ir žalumos spalvos.

Pasisėmę gerų emocijų, pajudėjome tink Kutna Horos. Pakeliui aplankėme įspūdingą pilį. Gaila, bet nepamenu pavadinimo. Tiesa, į vidų nėjome, nes reikėjo ilgokai laukti ekskursijos pradžios, o mums reikėjo skubėti. Pavaikščioję aplink pilį pajudėjome toliau. Pakeliui radome labai neblogą viešbutėlį, kuriame ir apsistojome vienai nakčiai.

Trečia diena. Planas: Kutna Hora ir vakarinė Praha. Papusryčiavę pajudėjome link Kutna Horos. Šis miestas antras pagal turistų lankomumą po Prahos. Senamiestis labai gražus, o šv.Barboros katedra su savo grakščiais bokšteliais, drožinėtais medžio suolais, nuostabiomis klausyklomis viduje paliko tikrai neišdildomą įspūdį. Apsilankę šv.Barboros katedroje, pasivaikščiojome po miestelį. Planuose buvo aplankyti Kaulų koplyčią. Pasirodo iki jos nuo katedros dar visai ilgas kelias. Nieko kito nebeliko kaip tik sėsti į savo mašiniukus ir nuvažiuoti iki koplyčios. Prieš kelionę svarsčiau, ar tikrai norėčiau ją aplankyti, nes pasisakymai buvo įvairūs, bet smalsumas paėmė viršų. Labai bijojau nejaukumo ir kraupaus vaizdo. Bet viso to nepatyriau. Net ir suvokus, kad viduje guli apie 40 tūkst. žmonių kaulai, šiurpuliukai kūnu nebėgiojo. Vis gi šiokį tokį slogutį išėjusi iš bažnyčios kurį laiką jaučiau. Tiesa, labai maloniai nustebino į rankas įteiktas aprašymas lietuvių kalba. Pasirodo, koplyčioje guli  piramide sudėti žmonių, mirusių nuo maro, kaulai. Taip pat ten ilsisi (nors kažkaip sunku patikėti, kad galima ilsėtis, kai kasdien koplyčią lanko begalė turistų) ir nužudytų vienuolių kaulai. Kaulų buvo tiek daug, kad negalima buvo patekti į koplyčią. Tuomet vienas vienuolis sugalvojo juos sudėti tvarkingai piramidėmis. Virš kiekvienos piramidės kabo karūna. Kiek supratau, tai reiškia, kad visi, kurių kaulai ten guli, yra palaiminti, nes mirė dėl tikėjimo. Nelabai supratau, ar tai liečia ir mirusius nuo maro. (Tiesa, nuo maro Čekijoje mirė labai daug žmonių, todėl beveik kiekviename miestelyje galima pamatyti skulptūras maro aukoms atminti). Viskas viduje padaryta iš žmonių kaulų: ir šviestuvai, ir girliandos, ir herbas. Gal aš neteisi, bet man tie herbai ir visa kita atrodo kaip nepagarba mirusiesiems. Bet, aišku, kiekvienas turi savo nuomonę. Kaip bebūtų, gal ir verta bent vieną kartą aplankyti tokią keistą vietą.

Taigi, po pasivaikščiojimų pajudėjome link Prahos. Netoli Prahos buvome užsirezervavę namukus kempinge, kuriame turėjome būti iki 18 valandos. Laikas vėl spaudžia, skubame. Atvažiavome be 4 minučių 18 valandą. Kempingas tikrai aukšto lygio: aptarnavimas, smulki informacija, kaip nuvykti iki Prahos ir atgal, lankytinų objektų sąrašas, apsauga, švara, tvarka ir taip toliau.

Šiek tiek pailsėję ir pavakarieniavę važiuojame į Prahą. Oras superinis: nei per karšta, nei per vėsu. Vaikai primą kartą važiavo metro. Tiesą sakant, aš visiškai nesigaudžiau, kurioje stotelėje reikia išlipti ir  kurioje pusėje persėsti į kitą metro.  Ačiū vyrams ir jų loginiam mastymui, kuris padėjo grįžtant sutaupyti kelią, laiką ir pagailėti pavargusių kojų.

Praha, tikrai gražus miestas. Visų pirma nusigavome iki centrinės aikštės, po to – prie Karolio tilto. Architektūra paliko tikrai gerą įspūdį. Labai graži Vltavos upė su pakrantėmis, plaukiančiais laiveliais. Aišku, kaip ir visi, prilietėme delnus prie vienos statulos (nepamenu kaip vaidinasi), kad išsipildytų noras. Kas nepatiko, tai begalės turistų, sausakimšos gatvelės. Nors jau vakarėjo, nusprendėme pasiekti Prahos pilį ir tikrai nepasigailėjome. Praėjus Karolio tiltą žmonių srautai sumažėjo, o prie pačios pilies turistų buvo iš viso nedaug. Vėliau išsiaiškinome, kad Prahos katedra vakare uždaroma, todėl ir turistų ten vakare mažiau. Mums buvo tik į naudą. Pakilus prie pilies, kurioje šiuo metu įsikūrusi Čekijos Prezidentūra, prieš akis atsivėrė vakarėjančio miesto panorama, mažasis Eifelio bokštas. Prezidentūros kiemas padvelkė didybe. Gal kad mes toje vietoje lankėmės vakare, gal apšvietimas labai tiko, bet šios pilies ir katedros aplankymas tapo (bent jau man) šios ekskursijos „vinimi“. Net stabtelėjome įėję pro vartus, kai prieš akis atsivėrė katedros vaizdas. Pati katedra apsupta pastatų ansamblio. Iš pradžių atrodė, jog geriau būtų, kad ji stovėtų atviroje vietoje, bet greitai savo nuomonę pakeitėme: apsupta kitų statinių ji tampa labai jauki. Neatsispyrėme pagundai keletą minučių tiesiog pasėdėti prie jos ir pasimėgauti dvelkiančia ramybe. Pati katedra tiesiog neįtikėtina. Kiekviena jos architektūros dalis be galo graži ir išskirtinė. Tiesa, giminaičiai prie šios katedros lankėsi dieną, tai tokio įspūdžio nepaliko, nes nebuvo apšvietimo (kuris padidina įspūdį:)),  ir buvo labai daug turistų. Aišku, tuos „trūkumus“ atperka galimybė dieną patekti į katedros visų. Pasirodo joje laikomos mišios. Tik grįžę ir pasiskaitinėję sužinojome, kad apie 80 procentų čekų yra netikintys.

Iš naktinės Prahos, kuri dar gražesnė nei dieną, grįžome apie 1 valandą nakties paskutiniu metro ir autobusu. (Turėčiau pagirti Prahos transporto infrastruktūrą: iš bet kurios Prahos vietos susisiekimas labai paprastas, greitas ir patogus). Iš karto į lovas… Naktis pasitaikė nerami: griaudėjo visą naktį, prieš rytą pradėjo stipriai lyti. Vis gi sėkmė tą dieną mus lydėjo: vos baigėme pusryčiauti, lietus pamažu rimo. Labai gerai, nes tądien buvo numatyta aplankyti Prahos zoologijos sodą. Kiekvienas turėjome savo favoritus (aš norėjau pamatyti dramblį:)). Prahos zoo sodas pats didžiausias rytų Europoje. Kadangi nesame buvę kituose, tai šis paliko įspūdį. Įdomu buvo stebėti vilkų gaujas, ieškojome hienų, bet taip ir nepamatėme. Visa teritorija suskirstyta tam tikromis zonomis. Džiunglių zonoje purškė dulksna, tamsoje gyvenančių gyvūnų teritorijoje – virš galvų skraidė šikšnosparniai. Orangutangus per stiklą pamatėme iš labai arti (mama orangutangė sėdėjo prie pat stiklo), plėšrūs gyvūnai aptverti veidrodinėmis sienomis (mes juos matome, jie mūsų – ne), kad nebūtų erzinami. Flamingai – nepakartojami. Matėme ir dramblius, bet likau nusivylusi. Ne drambliais, aišku. Pamačiau ne dramblius, o cirką: su jais vyko pasirodymas, apie juos pasakojo, liepė stotis, klauptis, maudytis. O aš taip norėjau pamatyti juos kiek įmanoma natūralesnėje aplinkoje. Vienas triukas tai šiek tiek pralinksmino: dresiruotojai įpylė į dramblių straublius vandens ir liepė drambliams purkšti. Purškė, aišku, ant žiūrovų. Gerai, kad mes stovėjome atokiau, tai neteko laimės būti pakrikštytai dramblio. Ne vienas iš arčiau stovėjusių apsiuostinėjo po „dušo“.

Nepaisant fiasko su drambliais, zoo sodas labai patiko: teritorija labai didelė, kiekvienam gyvūnui pritaikyta pagal jo poreikius. Vaikščiojome ilgai, bet viso vis tiek nesugebėjome apeiti. Ne veltui parduodami ir metiniai abonementai:). Gal būtume daugiau pamatę, bet sustreikavo mažojo virškinimas, o zoo kvapai tik pablogino situaciją.

Ką gi, pamatę lašelį Prahos, vakarop ją palikome. Reikėtų ne vienos dienos, norint geriau pažinti šį didingą miestą, jau nekalbant apie muziejus. Labai norėjosi aplankyti ir technikos muziejų, ir kriminologijos (tiksliai neatsimenu, kaip vadinasi) ir daugelį kitų šio miesto lankytinų vietų. Vaikus, aišku, be miesto dar žavėjo Lietuvoje nematytos auto:)

Mūsų laukė paskutinė diena Čekijoje ir mano labiausiai norėta aplankyti Čekijos Šveicarija. Navigacijose įvedėme Hrensko miestelį ir pirmyn. Kuo arčiau Čekijos Šveicarijos, tuo labiau niaukėsi dangus, o neužilgo ir lietus prapliupo. Važiuodama sugalvojau peržiūrėti konspektus (tokius pasiruošiau, kad nereikėtų blaškytis, kur važiuoti, ką pamatyti) ir atradau, kad visai netoli Hrensko miestelio yra Tiske steny – per daugelį metų vėjo suformuotos smėlio uolos. Nusprendėme prieš vykdami į Čekijos Šveicariją pamatyti šį gamtos stebuklą, kuris vienoje iš pažintinių leidinių paminėtas kaip vienas iš 100 pasaulio gamtos stebuklų. Paskutinę dieną atradome, kad navigacija parodo visus pensionus ir kitą reikalingą info:) Taigi, nakvynės paieška iš viso palengvėjo. Po kelių aplankomų pensionų ar hostelių atvykstame į privatų namą. Pasitiko karingai nusiteikusi šeimininkė. Iš karto pareiškė, kad su vaikais nenori priimti, prisakė kitus savo „pageidavimus“. Lijo kaip iš kibiro, visiems reikėjo poilsio, todėl įsiprašėme vienai nakčiai. Kambariai tvarkingi, bet dvelkia sovietiniais laikais:) Visai įdomu, juolab, kad prabangos neieškojome. Kitą rytą šeimininkė išlydėjo labai maloniai, ko nebuvo galima pasakyti apie orą už lango, kuris nežadėjo nieko gera. Vis gi, kelio atgal nėra – vykstame į Tiske steny. Iš tikrųjų – tai gamtos stebuklas. Toje teritorijoje yra keletas smiltainių (didesnis ir mažesnis), po kuriuos, manau, vaikščioti būtų galima visą dieną. Mes vaikščiojome po mažuosius. Nerealu: kažkas panašaus į Adršpacho uolienas, bet kartu ir labai skirtinga. Nelabai norėjome patikėti, kad tai vėjo supustytas smėlis, kol nepamatėme nutrupėjusių smiltainio gabalėlių. Daug tarpeklių, takelių. Labai norėjosi visur įlysti, viską pamatyti, bet reikėjo būti atsargiems: kadangi beveik visą laiką lynojo, smiltainių paviršius buvo labai slidus. Tikrai nesigailėjome, kad nusprendėme aplankyti šią vietą.

Nors oras nežadėjo nieko džiuginančio, vis tiek vykstame iki paskutinio tikslo – Čekijos Šveicarijos. Tai buvo pati pagrindinė vieta, kurią aš norėjau pamatyti. Nuotraukos, peržiūrėtos daugybę kartų prieš kelionę, žadėjo tikrai nepamirštamus įspūdžius. Deja… Pasiekus Hrensko miestelį, kuriame yra įėjimas į šį gamtos grožį, lietus pylė taip, kad nesinorėjo lipti iš mašinų. Beliko tik su dideliu nusivylimu pripažinti, kad šį kartą pamatyti nuostabaus Čekijos gamtos kampelio nepavyks. Ką gi, juokavome, kad nieko nelieka, kaip Čekiją aplankyti dar kartą:) Palikome Čekijos Šveicariją su viltimi, kad kažkada būtinai čia sugrįšime.

Oras tik prastėjo, laukti pragiedrėjimo nebuvo prasmės. Nors žadėjome link namų važiuoti dienos metu, nieko kito neliko, kaip judėti link Lietuvos. Laukė sunki kelionė namo…

Už nugarų palikome Čekiją, su gamtos ir žmogaus sukurtais stebuklais bei šiltais miesteliais.

Kelionės fotoreportažas Picasa albume:

Čekija
VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (2 votes cast)
Čekija: gamtos ir žmogaus kūryba, 5.0 out of 5 based on 2 ratings

2 atsiliepimai... kolkas.

  1. sandra rašo:

    sita marsruta palieku ateiciai:) praha jau maciau, o visa kita- dar ne…

  2. Mindaugas rašo:

    Aciu!
    Panasu bus ka aplankyti ir mums.

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook