Būtina pamatyti
  • Temppeliaukio Kirkko (bažnyčia uoloje) Helsinkyje
  • Upės krioklių spektaklis Imatroje
  • Savonlina pilis
  • Koli nacionalinis parkas
Būtina paragauti
  • Valio mango skonio ledai

Autobusu per Skandinaviją I

2010-10-12 Autorius Dainius 3 Komentarai
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (1 vote cast)

Ar esate kada patyrę tokį jausmą, kai stovite prie slenksčio savo beišsipildančios svajonės, ir visdar netikite, kad tai gali nutikti… visdar atrodo, kad tai bus kažkada ateityje… nes svajonė tokia didelė, kad tikrai nesitiki, jog taip paprastai paims ir išsipildys…
Būtent tokį jausmą patyrėm, kai stovėjom prie autobuso, laukiančio paskutinių keliauninkų, bendraminčių, keliausiančių kartu su mumis po Skandinaviją. O prieš akis nusimatė 18 dienų puikiausių, neįsivaizduojamo grožio peizažų, tartum specialiai paruoštų paveiksliukų, keičiančių vienas kitą už lango, begalė įspūdžių ir tik pačių geriausių…
Jei trumpai apie pačią kelionę – per 18 kelionės dienų nuvažiuota apie 7000 kilometrų, apie XXX kartų kėlėmės su keltais, pravažiavom tiek tunelių, kad ties 70′u pametėm skaičių. Aplankyta: Estija (Talinas), Suomija (apsidairydami kirtom pro Helsinkį tiesiai į Šiaurę, pakeliui į Nord Kapp’ą), Norvegija (žemyn nuo Nord Kapp’o, išilgai beveik visą vandenyno pakrantę), po to skersai Švediją (Stokholmą)… ir atgal į Lietuvą. Keliavome su grupe tokių pačių entuziastų, pasiryžusių miegoti mažiau, bet pamatyti kuo daugiau… Šiaip apie mūsų keliones su šia grupe jau minėjome aprašytoje kelionėje į Žydinčią Šveicariją, tad labai į detales nesileisiu. O jei trumpai – kelionė buvo organizuota mūsų grupės vado, ir jokia kelionių agentūra čia nedalyvavo… tik autobusą išnuomavo. Visa kita gavom už savikainą, tai ir pati kelionė į tokį kraštą kaip Norvegija mums atsiėjo labai pigiai (viskas sumoje – apie 5500 Lt dviems žmonėms). Tai buvo tartum kelionė su grupe draugų, tik kad tų draugų buvo tiek daug, kad teko važiuot  autobusu :)
Pats vadovas – stiprus kelionių viruso platintojas, ant pečių sukaupęs didelį savo kelionių bagažą, galima sakyti – šios srities profesionalas. Žinant mūsų vadą, visi susirinkusieji nujautė, kad kelionė nebus iš lengvųjų ir labiau panašės į maratoną… bet tai mūsų nei kiek negąsdino, nes visi žinojo, kad aplankytos vietos ir pamatyti vaizdai atpirks bet kokį nuovargį bei miego trūkumą…
Taip ir buvo… tik įspūdžių turbūt patyrėm dar daugiau nei tikėjomės ir tokių, kur nepaminėti būtų nusižengimas. Todėl bandysiu aprašyti visą kelionę kaip dienoraštį, nepraleidžiant nieko įdomaus…
1 diena. Sulipę į autobusą, dardame į šiaurę. Visi puikiai nusiteikę, nes dar viskas kas nematyta – prieš akis. Kompanija papuolė bendraujanti, jau nekalbant apie tai, kad pilnas autobusas bendraminčių, tad gana greitai susibičiuliavom su tais, kurie dar buvo nepažįstami iš ankstesnių kelionių. Kol dar neišvažiavom iš Lietuvos, tarsi pasipratinimui prie pasikeitusio dienos režimo, sustojom prie Šiaulių rajone esančios “Pilies” užeigos… kas kavos, kas arbatos, kas alaus… Tik kurkas vėliau, jau Norvegijoje supratau, kad tai buvo mano paskutinis bokalas per visą kelionę… taip, 18 dienų… o buvo ir karšta, ir šalta… :) bet ranka nekilo mokėt po 50 Lt už bokalą Norvegijos bare, kai dar čia Lietuvoj sklando gandai, kad tai neva nevisai alus (jei švelniai tariant :)). Atsigaivinom ir pajudėjom toliau. Latvijoje sustojom tik vienoje vietoje pajūry, trumpam pramankštinti kojas ir pabraidžioti po Rygos įlankos vandenis. Išleidę paskutinius užsistovėjusius latus kavai, išvykome link Talino, kur jau buvo užsakytos mums vietos kelte į Suomiją, Helsinkį. Keltas buvo apie vidurnaktį, tad atvykus į Taliną dar turėjom kelias laisvas valandas ir visi pasileidome į senamiestį. Talino senamiestis gražus… bet kai mintyse jau lauki Norvegijos fjordų, tai daugiau buvo mankšta akims ir kojoms, po visos dienos dardėjimo autobuse. Grįžę sulipom į jau laukiantį keltą, įsikūrėm ankštose kajutėse ir išlipom ant denio palydėti tolstantį, naktiniais žiburiais sužibusį Taliną.

2 diena. Keltas link Helsinkio keliasi šiaip apie porą valandų. Tačiau kai keliesi naktį, tai keltas stovi jūroje iki paryčių prie Suomijos krantų. Ten ir miegojome, lengvai bangoms supant. Atsibudom kai jau plaukėm į Helsinkio uostą. Oras buvo puikus, saulėta, šilta (vistik liepos mėnuo), aplinkui gražu ir viskas sutvarkyta. Patraukėme link parko, pavadinto žymaus kompozitoriaus Sibelijaus vardu… po nakties ankštoje kajutėje, pabūti tokiam atvirame, žaliame ir kruopščiai sutvarkytame parke buvo pats tas, ko trūko kad pilnai išsitiesti. Šiaip ir Helsinkis paliko gera įspūdį – miestas labai atviras, erdvus, jokių kamščių, labai daug žalumos, parkų… kaip ir visoje Suomijoje – pilna ežerų. Netrukome tuo įsitikinti, kai iš Sibelijaus parko patraukėme link Olimpinio stadiono (1952 metais čia vyko vasaros Olimpinės žaidynės). Iš pačio olimpinio miestelio tikėtis daug neverta: pastatai patys savaime grožio daug neturi, galima pasidžiaugti nebent ta sportine dvasia ir kažkada čia vykusiais pasaulinio lygio įvykiais. Bet pačiame miestelyje yra aukštas mūro bokštas, į kurį galima pakilti liftu (2 eurai suaugusiam, vaikui – 1) ir iš kurio atsiveria puiki panorama į visą miestą bei jo priemiesčius. Čia galima suvokti kaip puikiai miestas gali derėti su vandeniu, su daugybe ežerų, ne užgoždamas juos, bet kaip tik – papildydamas kraštovaizdį. Jaučiasi, kad ir patys žmonės čia laisvesni, ramesni, tempas lėtesnis… Gal kaip tik dėl to, kad aplinka leidžia atsipalaiduoti… ir yra kur tai padaryti – net vaikštant pačiame mieste matėme kaip grupelė žmonių užsiiminėjo joga tiesiog įsitaisę miesto parkeliuose ant žolės… jiems – tai kasdienybė. Tiesa, mes juos užtikom darant kažkokią asaną užpakaliais į viršų, bet mes naiviai tikimės, kad tai buvo labiau sutapimas, nei sąmokslas prieš lietuvius turistus :) Beje, Helsinkis nėra labai didelis miestas, ten viso labo apie 600 tūkst. gyventojų. Visus įdomiausius objektus mes apėjome pėstute per 3-4 valandas ir pats pasivaikščiojimas visai nevargino, nes visą laiką buvo į ką pasidairyti. Apsukę ratą pro Olimpinį miestelį, pasukome atgal, link autobuso, pastatyto beveik pačiam centre, visai netoli akinančiai baltos Helsinkio katedros. Pakeliui dar užsukome į vieną turistų labiausiai lankomų objektų Helsinkyje – uoloje įrengtą bažnyčią Temppeliaukio Kirkko (ang.k. – Rock Church). Ir ji tikrai išskirtinė… Bažnyčia gana moderni, nors įrengta praeito amžiaus antroje pusėje, tačiau savo originalia idėja stebina žmones ligšiol: įkurta didelės uolos viduje, vidus apvalus, šviesa į vidų patenka per kupole įrengtus langus, išsidėsčiusius 180 laipsnių kampu, o sienos viduje taip ir likę neapdailintos -tos pačios uolos akmuo. Dėl apvalios formos ir išlaikyto akmens akustika bažnyčioje puiki, todėl ten dažnai rengiami koncertai. Viduje buvo labai jauku… ir gaivu… viskas atrodo taip paprasta ir genialu… ir natūralu – taip kaip sukurta nuo pat Pradžių. Čia jau galima patikėti, kad bažnyčioje esi arčiau Dievo…

Ten nurimę po intensyvios apžvalgos ramiame Helsinkyje, praėję pro žuvų turgų, įsikūrusį centre esančioje prieplaukoje, sėdome į autobusą ir leidomės į kelią. Sekantis buvo Purvoo miestelis – įdomus savo autentika. Miestelis nedidukas, tačiau jame beveik visi namai mediniai ir statyti pagal grynai suomiškas tradicijas. Miesto centre prie upės anksčiau vyko intensyvi prekyba, tad išlikusios prieplaukos, mediniai tamsiai ruda spalva dažyti namai, beveik kabantys virš vandens, pabrėžia miestelio dvasią ir išskirtinumą. Dabar ant senųjų prieplaukų įsikūrusios jaukios kavinukės traukia turistus savo dvasia ne ką mažiau kaip Monmartras Paryžiuje (aišku, turint omenyje, kad tai Suomija, ne Prancūzija… tad ir mąstai bei tempas atitinkami).
Po Purvoo vakarop patraukėm link kempingo ir įsikūrėm nakčiai… Suomijoj kempingai tikrai nenuvylė – tvarkingi, prižiūrėti, didžioji dauguma prie gražių ežerų ir miškuose. Apskritai Suomijoj turbūt sunku rasti ką nors ne prie ežerų ir ne miške, nes ežerų ten beveik 188 tūkstančiai, o miškas sudaro 86% viso šalies ploto. Taigi, įsikūrėme, nusimaudėme po karštos dienos, bet dar tikrai nesiruošėme miegot. Grupės vadas pažadėjo labai įdomią atrakciją netoliese esančiame Imatra miestelyje, tad susiruošėme dar vienam nuotykiui. Pats Imatra miestelis atrodo tikrai nėra kažkuo išskirtinis, nors čia, visai netoli Rusijos sienos, jau jautėsi ir slavų įtaka tiek namų statybos detalėse, tiek ir daugumos turistų kalboje… Atrodė, kad aplinkui vien rusai. Nors, neturėtų būti keista, nes iki Rusijos sienos belikę 10 km, o iki Piterio (St.Peterburgo) apie 200 km. Bet ne dėl to mes atvažiavome :) Visa esmė – ten esanti upės užtvanka, kurią du kart per dieną atidaro, ir paleidžia vandenį tekėti laukine srove per didžiulius suvirtusius akmenis. Upės vaga tarsi kanjonas išgriaužta stiprios srovės, nors kai vanduo nebėga – tai nelabai eina ir suprast kaip čia atsirado toks keistas ir didelis griovys, pilnas akmenų. Užtvanką atidaro dukart per parą – 8′ą valandą vakare ir 12′ą valandą naktį. Kadangi mūsų dienotvarkė gana įtempta, tai atvykom pasižiūrėti to vakarinio gamtos “spektaklio”, kad ryte nepramiegotume autobuso :) …nors, naktį turbūt vaizdas dar įspūdingesnis, nes tada viskas būna su šviesos efektais. Šiaip, ne be reikalo pavadinau tai spektakliu, nes viskas labai gerai paruošta ir suplanuota: užtvanka atidaroma iš lėto, srovė vis stiprėja, garsiai groja tinkamai parinkta muzika, įtampa auga… Stovi ir grožiesi gamtos stichija… atrodo – kad ta srovė putodama ir versdamasi per didelius akmenis tuoj tuoj nuplaus ir tave su visu tiltu… Nuostabus jausmas… Jei kada būsite netoliese – būtinai pasižiūrėkite, rekomenduoju. Kai vanduo nurimo, kai palydėjom jį akimis tolyn savu kanjonu, grįžom atgal į savo kempingą (kuris, beje, irgi vadinasi “Imatra”) ir saldžiu miegu ruošėmės rytdienos nuotykiams.
3 diena. Rytojaus dieną jau daugiau važiavom, reikėjo pasistūmėti labiau į Šiaurę. Pasiekėme Savonlina. O ten – pilis… graži, didelė, pastatyta iš pilko akmens, saloje ant pat ežero kranto. Tikslas – apsiginti nuo rusų. Beje, statybą gausiai finansavo ir švedai, nes jie irgi buvo labai suinteresuoti gyventi ramiai. Pilies sienos atrodo nusileidžia į patį ežerą, o uola pratęsia jas dar gilyn. Pamačius – iškart aišku, kodėl išstovėjo iki šių laikų… tokią ne tai kad sunku būtų užimt, bet ir gaila būtų griauti :) Pati pilis nėra labai plati, tačiau bokštai ir gynybinės sienos aukštos. Beje, į bilieto kainą buvo įskaičiuotos ir gido paslaugos, kas gana maloniai nustebino. O jis papasakojo daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kiekvienos tokios pilies rūsyje būdavo alaus bravoras. Ir tai daugiau dėl būtinybės, kadangi – kareiviai mėsą valgydavo tik kartą per savaitę, o visą kitą laiką misdavo žuvimi. Ilgainiui patys suprato, kad žuvį valgydami į bokštus aukštyn-žemyn daug neprilakstysi… o dar jei po to kardu reik pamosuot… Tad virdavo ir gerdavo alų, kuris “duodavo” papildomos energijos antplūdį reikalui esant :) Apie išgeriamus kiekius neminėjo, bet matyt santykis buvo geras, kad prieš rusišką degtinę atsilaikė :) Beje pilyje puikiai paruošta ir koncertams – ten kasmet vyksta vasaros Operos festivaliai. Matyt vėl dėl akmens akustika labai gera… Tikiu, kad šiais laikais jie apsieina ir be alaus :)
Pamenu, pasigrožėjus pilimi, lauke, eiliniame kioskelyje nusipirkom ir paragavom neeilinių Valio mango ledų… mmmm… iki šiol neragavom skanesnių, nors ieškojom per pusę Europos :)
Apsilaižę ūsus, sėdome į autobusą ir pajudėjom aplankyti Kerimaki bažnyčios – didžiausios medinės bažnyčios pasaulyje. Kaip statiniui iš medžio – dydis tikrai įspūdingas. Kaip čia su akustika – neaišku, nes tuo metu niekas negiedojo… o mes nedrįsom.
Toliau traukėm į Šiaurę. Privažiavom Koli nacionalinį parką. Užlipus į kalną (kurio aukštis yra viso labo apie 400 m), kas jau savaime yra retenybė plokščioje ir ežeringoje Suomijoje, pamatėm tikrai neįtikėtiną vaizdą. Jei reiktų trumpai apibūdinti Suomiją – pasiūlyčiau atvažiuoti čia ir pasigrožėti – daugybė ežerų, besijungiančių vienas su kitu ir tūkstančiai žalių salelių juose, besidriekiančių toli link horizonto… pabaigos nesimato… Erdvės pojūtis viduje didėja bežiūrint, nesinori nei akių nuleisti, nei žvilgsnio nukreipti… norisi tik, kad vienu metu sugebėtum pamatyti viską, įsisąmoninti viską, įsirašyti ilgam… Galvoju tik, negerai, kad mus užvežė autobusu beveik iki viršaus. Reikėjo visą kalną įveikti pėsčiomis – tada būtume labiau verti tokio vaizdo :)
Patraukėme į šios nakties kempingą. Vis arčiau poliarinio rato – temsta vis vėliau… o dar atvažiavom šiek tiek anksčiau, tad pasidairėm po kempingo apylinkes. Pasirodo, čia kažkokia sporto bazė su sportiniais statiniais… pvz. žmogaus dydžio ragatkė :) bet buvo ir rimtesnių – vasarinis tramplinas šuoliams su slidėmis… taip taip – vasarinis :) Pasidarė įdomu… užlipom visais laiptukais į viršų, o ten – didelis ūkiško muilo gabalas ir kelios plokštės… mat pats tramplinas išklotas plastmasiniais šepečiais, ant kurių turbūt kloja plokštes, tada gerai išsimuiluoja ir čiuožia… o apačioje bala, kad būtų minkščiau kristi. Nebandėm, nes ne iki galo aišku buvo ką su tuo muilu daryti :) Teko leistis žemyn tais pačiais laipteliais. Išsimaudėm švariame kaip krištolas ežere ir susiruošėm miegoti.
4 diena. Tądien daugiausia laiko praleidom kelyje. Gana nemažai pasistūmėjom link Šiaurės. Bet kad užpakaliai visai neatbuktų, mūsų vadas pasirodo rado dar vieną smagią atrakciją visai pakeliui – atvykome į Ruka slidinėjimo kurortą. Ne, čia tramplinų nebuvo ir muiluotis nereikėjo. Bet ir mums pasirodė keista, ką galima čia nuveikti vasarą. Pasirodo, užsikėlus keltuvais ant kalno, nuo jo nusileisti galima su specialiai paruošta rogučių trasa. Principas gana paprastas – trasa išklota skarda, atrodo kaip chromuotas lovys, į ten pasistatai specialias rogutes, kurios turi rankeną stabdymui, ir pasileidi tuo serpentinais išraizgytu loviu žemyn… Beje, tikimybė išgriūti iš to lovio posūkyje – labai reali. Tad rankeną kiekvienas atleidžia pagal savo minkštumo laipsnį… Pramankštinus kumpius daug negaištam – leidžiamės toliau į kelią.  Ties Kemijarvi – kertame poliarinį ratą. Aišku – be specialios atributikos tokioje vietoje irgi neapsieita – stovi kokių 10 metrų aukščio pripūstas besmegenis, šalimais suvenyrų krautuvėlė pilna Kalėdų Senelio bei jo elnių atributikos, o aplinkui dar vaikščioja vienas tikras… Senelis aišku :) Nors beje, elnių ten Suomijoj irgi netrūksta. Juos ten gano taip kaip mes karves. Būna, kad važiuojant randi vieną kitą tiesiai ant kelio įsitaisiusį, smalsaujantį. Taigi – nusifotografavom visi prie poliarinio rato ženklo ir pasileidom tolyn į kelią… tiesa, vadas jau priminė, kad nuo šiol keletą dienų (kol kirsime poliarinį ratą važiuojant Norvegijos pakrante į Pietus) – jau nebesutems… ir akurat – apsistojom vakare kempinge, spėjom vidurnaktį išsikaitint suomiškoje pirtelėje, išsimaudyt ežere (beje, užpoliarės ežerų vanduo kaip tik tokios temperatūros, kaip maudytis po pirties… net liepos mėnesį), užtraukt keletą dainų… o saulė tartum besierzindama – tik prasirideno viršum kalvų, ir vėl į viršų… Supratę, kad jos mes lopšinėm neužmigdysim, nuėjom vieni sau miegot… su dienos šviesa.

(laukite tęsinio)

Daugiau nuotraukų iš mūsų kelionės po Skandinaviją galite pažiūrėti Picasa albume:

Scandinavia

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (1 vote cast)
Autobusu per Skandinaviją I, 5.0 out of 5 based on 1 rating

3 atsiliepimai... kolkas.

  1. Liepa rašo:

    Sveiki, man yra tekę turėti kelionę autobusu po Norvegiją taip pat. labai malonūs įspūdžiai, daugybė nuostabių, bet kartu ir skirtingų vaizdų.. Vienintelis minusas bagažas… Tempėmės tikrai daug daiktų su savimi, toėl buvo nepatogu tiek autobuse, tiek einant pasivaikščioti. Rekomendacija kitą kartą keliaujantiems – geriau jau nusiųskite savo daiktus į Norvegijos miestą, kur yra planuojama galutinė stotelė, kad nereiktų jų tysti su savimi…

  2. Betafence rašo:

    @Betafence to Liepa – gal geriau tu nebesiūlyk tokių puikių idėjų. O pabandyk, pavyzdžiui, einant pasivaikščioti neimti su savimi bagažo. Na, o autobuse nepatogu buvo padėti lagaminus į bagažo skyrių ir viskas? Žmonės, jūs iki neįmanomumo išpindėję esate.

  3. Linas rašo:

    O kiek patys autobuso bilietai kainavo? Beje, ar įėjo draudimas dėl eismo įvykių?

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook