Juodkalnija. Jūros link. Kotoras

2013-06-15 Autorius Jolanta Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

Birželio 14d.

Kai pagalvoju – labai ilga diena. Bet nerealiai fantastiška diena:)

Bet viskas iš pradžių. Atsikeliame, papusryčiaujame ir pirmyn. Lauke +14. Šilta, palyginus su ankstesnėmis dienomis.

Važiuojame link Ninkšičiaus. Neįtikėtina, bet toks jausmas, kad  kas 2 km temperatūra palyka 1 laipsniu. Taip mums tiesiog akyse pakyla iki 25 ir daugiau. Vaizdai už lango jau kitokiei Žabljake, bet vis tiek nepakartojami. Taip judėdami visai neblogais keliais ( kaip vėliau sužinojome, pietų Juodkalnijoje nutiesta daug naujų kelių) nuvažiavome iki Ostrogo vienuolyno. Tiesa, su kelio ženklinimu šiai šaliai reikėtų pasitempti. Pravažiavome, nes iš pradžių buvo nuorodos į vienuolyną, o paskui tik staiga rodykle į Ostrog. Gerai, kad gana greitai susiorientavome, kad kažkas čia ne taip. Teko grįžti šiek tiek.

Internete buvau skaičiusi, kad kelias į vienuolyną super ekstremalus, bet mano antroji pusė įvertino: “kelias kaip kelias. Tegul važiuoja į Sedlo, va ten tai ekstrymas”. Va taip va:). Buvau skaičiusi, kad nuo bažnycios smagu butu prasieiti miško takeliu. Mes taip padarėme. Stojome daug kartų pailsėti, į viršų kopdami laipteliais išgėrėme 2 litrus vandens, ir vis ramybės nedavė mintis : “ar jau tuoj?”. Užkopėme… buvo verta kankintis, nes vaizdas pribloškiantis. Buvau irgi skaičiusi, kad ten šventojo palaikai atidengiami kas kažkiek laiko. Pasirodo, mums pasisekė, ir mes priėjome prie jų. Stačiatikiai tai eilėje puolė bučiuoti viską iš eilės. Man kažkaip nejauku pasidarė. Aš šalia stovinčiam popui sakau, mol, aš ne to tikėjimo. Tai jis taip kažkaip fainiai sureagavo ( turbūt ne pirmi mes ten tokie) ir parode, kad galiu tiesiog paliesti kryžių. Kiek aš buvau skaičiusi, tai ten gulejo jų šventuoju laikomas daktaras ir tikima, kad palietus jo palaikus, pagyjama ar kažkaip panašiai. Tiesa, vyrus buvau įspėjusi, kad mūsų tikriausiai neįleis į vidų, nes netinkamai apsirėdę. Bet viskas buvo gerai. Moterys, kiek mačiau, galvas ir atviresnes kūno vietas lengvais šaliais prisidengusios buvo, bet daug tokių, kaip ir mes – su bridžais ir marškinėliais. Jonas vienos gidės teiravosi dėl elgesio etiketo:), tai ji kaip ir sakė kad stačiatikiai laikosi savų tradicijų, o kitų religijų žmonės elgiasi pagal savo tikėjimo elgesio taisykles. Va taip va.

Dėl info- nuo bažnyčios iki vienuolyno gali nuvežti ir taksiukai.

Ką gi, įsėdame į savo mašiniuką, iš karto lendame į info, o ten rodo +39. Pavaziavus jau +30. Nieko sau per kelias valandas vos ne kardinaliai klimatas pasikeitė. Tiesa, jau iš Žabljako važiuojant buvo visai šilta. Jaučiausi taip, kad iš mūsų pasišaipė mažumėlę orelis:)

Ką gi, užsukame papietauti. Jų avienos piršto dydžio dešrelės labai skanios… Toliau link Kotoro. Už lango karšta, viduje maloniai vėsu. Geras daiktas tas kondicionierius…

Važiuojame važiuojame, navigacija griežtu balsu informuoja, kad bus staigus posūkis į kairę. Keista, visos mašinytės važiuoja naujai asfaltuotu keliu, o mus veda kažkokiu apgriuvusiu. Vis gi, mes paklusnūs vaikai, nusukame… ir iš karto stojame fotografuotis – apačioje Kotoro įlanka (daugelį kartų matytas paveikslėlis internete). Vaizdas…. trūksta žodžių. Mano vyrui irgi trūksta žodžių…. Bet jau kitu klausimu: kelias siauras, vingiuotas, aptrupėjęs. Įtarimus dar sustiprina faktas, kad važiuojame vieni. Neįtikėtina, kad niekas niekas iš kartu važiavusių mašinų nevyksta į Kotorą. Na, bet mes tiesiog Šerlokai… Aišku, kad vyksta, bet tik nauju keliu…

Kaip vėliau vietiniai išsireiškė:”bet gi jis nepravažiuojamas”. Na gal ir ne, bet tik ne mano antrajai pusei:) Užtat vaizdų prisižiurėjome….

Ką gi, atvykstame į Kotorą. O čia (kaip ir artimiausiuose miesteliuose) nėra gatvių ir namų nr. Ilgokai važinėjame gatvelėmis ieškodami reklamos, vėliau sumokame taksistei 3 eurus, kad palydėtų iki Dakovičiaus apartamentų. Palydi… viskas kaip ir gerai, bet Dakovičius tai ne tas:D. Jie irgi išsigando: vietų laisvų jau nebėra, o mes pasakojame, kad užsibukinę pas juos:). Gerai, kad jie ten visi pažįstami. Iškvietė ir mūsų Dakovičių… apsigyvenome aukštai, matosi kalnai, Kotoro siena ir šiek tiek vandenėlio. Vakare pasivaikščiojome, vaikai išsimaudė… nusipirkome vynelio ir ilgai ilgai sedėjom terasoje. Niekaip į vidų neprisivertėme eiti… Bet lauke internetas neveikė, teko iš kambario čia jumi postringauti:) žodžiu, vaizdai nerealūs… foto gal bus vėliau, nes iš kito kompiuterio rašau…

Dar info: jau apie 9 val prietema, todėl pravartu būtų netempti į naktį važiuojant, jei ir jūsų navigacija prie bajerio :D

Tai tiek. Šeimininkas sakė, kad rytoj turėtų atplaukti kruizinis laivas. Kaip laukiu, nes, kiek supratome, turėtų matytis iš mūsų terasos. Įsivaizduojate: geriame kavą, o pro šalį plaukia toks diiiiidelis baltas gražus laivelis. Pagyvensim –  pamatysim…

Iki, bus daugiau:)

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook