Balkanai. Juodkalnija

2014-05-09 Autorius Jolanta 1 Komentaras
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 3.7/5 (3 votes cast)

Po vienos užkietėjusios keliautojos žodžių „noriu į Juodkalniją“ – suklusau. Kas ta Juodkalnija? Kur tiksliai ji yra? Ir ką įdomaus bei gražaus galima joje pamatyti? Čia į pagalbą atėjo visagalis internetas. Užsiprašiau Juodkalnijos vaizdų ir … pasakiau: „Aš irgi noriu į Juodkalniją“… Pradėjau ruošti namų darbus…

Išsiruošėme mes į šią šalį birželio mėnesį. Turėjome vykti liepą trimis auto, bet dėl kelių susiklosčiusių aplinkybių išvykome birželį vieni patys – keturių asmenų šeima.

Lietuva išlydėjo su lietumi. Turbūt su tuo pačiu lietumi lenktyniavome iki pat Juodkalnijos. Vengrijoje net ir stiprios krušos gavome. Į priekį važiuodami nenustojome girti Lenkijos kelių: visą Lenkiją pravažiavome be jokių trukdžių. Tiesa, važiavome sekmadienį, todėl išvengėme sunkiasvorių „kolegių“ keliuose bei kelio remonto vienoje atkarpoje.

Kadangi noriu papasakoti apie Juodkalniją, tai apie pakeliui lankytinų šalių nuotykius neišsiplėsiu… Galima paminėti tik tiek, kad vengriškas guliašas tikrai vertas pagyrų, o Slovakijos policininkai – negobšūsJ

Taigi, po kelių dienų kelionės apie 23 val. pasiekėme Belgradą, kuris mus pasitiko nepaliaujamu žaibavimu. Žaibų prisižiūrėjome už kokius penkerius metusJ. Apsukome keletą ratų aplink savo viešbutį (ištisai vienpusis eismas, gatvelės siauros), kol pagaliau radome, kaip prie jo privažiuoti. Buvome labai pavargę, bet neįstengėme atsispirti norui pamatyti Sv. Save bažnyčios, kuri išdidžiai stūkso vos keli šimtai metrų nuo mūsų viešbučio. Įspūdis nepakartojamas. Šie maldos namai yra didžiausi Balkanuose.

Verta paminėti, kad naktinis gyvenimas Belgrade iš tiesų verda.

Kitos dienos rytas mus pasitiko su saule ir karščiu. Tos dienos tikslas – šiek tiek pasivaikščioti po Belgradą ir toliau link Juodkalnijos.

Belgrado plotas – nei didelis, nei mažas – 359 kvadratiniai kilometrai. Tačiau gyventojų skaičius, čia tikrai didelis, ir ne gana to, jis pastoviai didėja. Dabar jis siekia ~1,2 milijono gyventojų. Visgi gyventojų tankumas čia nėra itin milžiniškas, jis yra mažesnis nei daugelyje Europos miestų, ir čia jis siekia ~3200 gyventojų kvadratiniame kilometre.

Kadangi laikas spaudė, nusprendėme pėsčių alėja pasivaikščioti iki Belgrado tvirtovės. Pakeliui glumino kontrastai: šalia puošnių pastatų – bombardavimo metu sugriauti namai… Visur dar galima pajausti praėjusio karo dvelksmą…

Taigi, pakeliui grožėjomės miesto architektūra, pamatėme ir savu laiku pačiu gražiausiu laikytą viešbutį „Moskva“ , stovintį Terazije aikštėje su savo žymiuoju fontanu. Kai kurie vietiniai sako, kad būtent čia yra Belgrado širdis.

Belgrado tvirtovę supa jaukus parkas, pačioje pilyje įkurtas karo muziejus, kurio mes nelankėme. Tvirtovės teritorijoje galima apžiūrėti karo pabūklus ir karinę techniką. Palypėjus ant tvirtovės sienų prieš akis atsiveria nuostabus vaizdas į Savos ir Dunojaus santaką.

Kas dar įstrigo Belgrade – tai chaotiškas vairavimas ir mašinų garso signalai, kuriuos girdi nepaliaujamai. Vyras juokavo, kad serbai signalu pasisveikina, atsisveikina, pyksta, juokauja ir įspėja.

Pasižvalgę po Belgradą sėdome į savo mašiniuką ir pajudėjome link savo kelionės tikslo.

Taigi, kuo arčiau Juodkalnijos, tuo kalnai aukštyn. Kadangi ištisai lijo arba bent purškė, kelias siaurėjo ir kilo į viršų, vairuoti mano vyrui buvo iš  tiesų nelengva. Taip lydimi lietaus, o kalnuose ir lengvo rūkelio mes atvykome į savo pirmąją nakvynę Juodkalnijoje – Žablijak. Visai netoli Žablijako stabtelėjome pasigrožėti įspūdingu tiltu. Džiurdževiča Taros tiltas – betoninis arkinis tiltas per Taros kanjoną Juodkalnijoje, Durmitoro nacionaliniame parke. Tiltu eina kelias tarpŽabljako ir Plevios. Tiltas yra tarp Budečevicos ir Trešijcos kaimų. Jo ilgis 350 m, aukštis – 150 m virš Taros upės. Pastačius tiltą jis buvo aukščiausias tuometinis automobilių tiltas Europoje. Tiltas kariniais tikslais pastatytas 1940 m. italų iniciatyva. Statybų inžinierius – Lazaras Jaukovičius. Vėliau sugriautas, 1946 m. atstatytas.

Žablijakas – miestas šiaurės Juodkalnijoje, maždaug pusiaukelėje tarp Plevlios ir Nikšičiaus. Miestelis įsikūręs Durmitoro kalnuose, 1456 m aukštyje virš jūros lygio ir yra aukščiausiai esantis Balkanų miestas.

Buvau skaičiusi, kad Žablijake vasarą beveik kasdien lyja, kadangi aplink stūksantys kalnai sulaiko debesis ir saulės spinduliai sunkiai veržiasi pro debesų patalus. Mes iš tikrųjų patyrėme tą „beveik“, nes kitą rytą švietė skaisti saulė, o dar sekanti diena buvo apniukusi ir šiek tiek lietinga.

Pasiekėme Žablijaką jau vakarop. Lynojo, aplink tvyrojo rūkas (o gas ir debesysJ). Supratau, kad pakilę gana aukštai, bet kalnų nesimatė. Nu va, galvoju, kitą dieną reikės važiuoti ieškoti tų kalnų. Tuo labiau, kad brolienės sudarytame maršrute aiškiai buvo parašyta – kopimas į viršukalnę Bobotov Kuk (2523 m) .

Kitą rytą apsimiegoję nuvažiuojame (nors nuo nakvynės vietos tebuvo apie keli šimtai metrų) iki info centro. Vyras paklausė, kaip mums nuvažiuoti iki Bobotov Kuk papėdės, nes planuojame lipti į kalnus. Reikėjo pamatyti jos žvilgsnį ir mimiką tariant: „Bet aš nerekomenduoju, nes ten labai dar šalta“. Niu ką, mes nepasiduosime, juk brolienė aiškiai parašė „lipimas į kalną“. Vyras vėl bando toliau aiškintis, ko mums reikia… Po pasakymo, kad ten sniego iki kelių… nusprendėme nusileisti, juolab, kad vyras, pvz, buvo apsirengęs bridžais ir lengvu bliuzonėliu. Tada mes ir supratome jos reakciją Kvaileliai, su vos ne maudymosi kostiumėliais nori žiemos ieškoti. Bet nepaliko ji mūsų tokioje nedėkingoje situacijoje ir pasiūlė pakilti į Sedlo „kalnelį“, kurio aukštis 1907 m. Šiek tiek nusivylę įsėdome į savo auto ir pajudėjome link lankytinų vietų. Staiga vyras sako: „Atsisukite atgal“. Už mūsų kuo gražiausi kalnai!!! Mes ruošėmės jų ieškoti, kur būtų galima bent pasižiūrėti į tuos gražuolius, o, pasirodo, mes apsistojome šalia jų. Pavažinėję po apylinkes, pasigrožėję Taros kanjono vaizdais vis gi susigundėme aplankyti Sedlo. Važiavome tokiu siauru siauru žvyruotu (vietomis labiau tiktų sakyti akmenuotu) keliuku, kur prasilenkti dviems transporto priemonėms faktiškai neįmanoma. Kelyje karts nuo karto įvažiuodavome į sniego tunelį, kur sniego buvo virš mašinos stogo. Žodžiu, ekstremalai ne kitaip… Mums (man ir vyrui), kaip bijantiems aukščio, tai čia buvo tikras išbandymas. Bet pakilus viską atpirko vaizdai. Nerealu…

Kita tos dienos stotelė – Crno (juodasis) ežeras. Ežeras yra ledyninės kilmės, telkšo Durmitoro kalnuose, 1416 m aukštyje, Medžedo kalno papėdėje. Ežerą sudaro du baseinai – „Didysis ežeras“ ir „Mažasis ežeras“. Jie tarpusavyje jungiasi siauru sąsiauriu, kuris vasarą išdžiūsta. Ežero ilgis 1,15 km. Didysis ežeras užima 0,338 km² plotą ir yra 24,5 m gylio, Mažasis ežeras užima 0,177 km² plotą ir yra 49,1 m gylio. Į ežerą suteka keletas kalnų upokšnių, iš kurių vardą turi tik Mlinskio upelis.

Vaikščiojant ežero pakrante apėmė toks nenusakomas ramybės jausmas… Iš tiesų ten norėjosi būti ir būti (Galbūt todėl, kad turistų tuo metu buvo vos vienas kitas).

Nuostabiai praleistą dieną užbaigėme ragaudami bandelių su avies sūriu ir kitomis gėrybėmis. Hmmm…

Kitas rytas. Laukia raftingas. Puiku… Tik nerimą kelia oras už lango: lengvai purškia lietus ir temperatūra + 7 C. Bet viskas praėjo puikiai… Apsirengėme neperšlampančiais rūbais ir tikrai nesušalome. Mes raftingą išbandėme pirmą kartą, todėl iš pradžių buvo šiek tiek baisoka, bet vėliau… man net pritrūko ekstrymo… Plaukiant pakako laiko ir pasigrožėti apylinkėmis, ir iš apačios apžvelgti Taro tiltą, kuris, rodos, kabo ore… Plaukėme Taros upe, kuri teka aukštai Durmitoro kalnuose, vietomis ji – tarsi siena tarp Juodkalnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos. Vietiniai žmonės didžiuodamiesi ją vadina „Europos ašara“, mat ji – pati švariausia Europoje, jos vandenį net galima gerti. Nuostabi smaragdinė spalva, skaidrus vanduo, tiltai, kuriuos galima pavadinti žmogaus rankų kurtais stebuklais… Taros upės kanjonas – aukščiausias Europoje, antras pagal dydį pasaulyje po Kolorado upės kanjono.

Po „maudynių“ turėjome pusę dienos laisvo laiko, todėl pasivažinėjome ir pavaikščiojome po apylinkes. Į viešbutį grįžome anksti, nes sušalome bevaikščiodami… Tuo metu buvo vienintelis noras – kuo daugiau saulės ir šilumosJ Prisiprašėme… Likusią kelionės dalį šie mūsų norai išsipildė net su kaupu.

5 kelionės diena. Susikrauname lagaminus ir … link jūros. Žablijaką palikome su +14 C, ir kuo toliau link pietų, tuo labiau termometro stulpelis kilo į šiaurę (t.y. į viršų). Po keleto valandų privažiavus Ostrogą mus „užpuolė“ jau visi +29 C. Organizmams buvo ką veikti… O dar tas lipimas į Ostrogo vienuolyno kalną… Tikrai ne vieną kartą vis sustodavome atsikvėpti… Tiesa, buvau skaičiusi, kad kelias į šį vienuolyną labai siauras… Pasak mano vyro: „Kelias kaip kelias. Tegul  nuvažiuoja i Sedlo“

Taigi, apie Ostrogo vienuolyną. Ostrogo vienuolynas − veikiantis stačiatikių vienuolynas Juodkalnijoje, 15 km nuoDanilovgrado miesto. Tai antras pagal svarbumą Juodkalnijos dvasinis centras, įsikūręs uolose, 900 m virš jūros lygio.

Ostrogo vienuolyną XVII a. įkūrė vienas iš keturių pagrindinių Juodkalnijos šventųjų − Šv. Vasilijus Ostrožskis, kurio palaikai, pasak tikinčiųjų, turėdami gydomąją galią, pavertė Ostrogo vienuolyną populiariausiu piligrimų traukos centru regione. Tarsi išskaptuotas didžiulėje Ostroška Greda uoloje jau 300 metų Ostrogo vienuolynas traukia begales turistų iš viso pasaulio. Čia galima pamatyti ir šv. Vasilijaus relikvijas bei pasigrožėti įspūdingais kalnų vaizdais. Šis vienuolynas yra vienintelis pasaulyje, kurį be stačiatikių lanko katalikai ir musulmonai. Čia nesvarbu, kas tu toks − svarbu, ko tu čia atėjai. Šalia vienuolyno yra šventinto vandens šaltinis, kuris išpilstomas į butelius ir nemokamai dalinamas piligrimams. Dabartiniu metu vienuolyne gyvena 12 vienuolių.

Iš tikrųjų, kuo pakerėjo vienuolynas – tai aplink tvyrančia aura. Žodžiais to jausmo nenusakysi. Tai buvo antroji vieta Juodkalnijoje, kur norėjosi dar ir dar šiek tiek pabūti. Buvau skaičiusi, kad prie šventojo palaikų driekiasi labai ilga eilė. Dar vienas iš privalumų keliauti „ne sezono metu“ – tai žymiai mažesnis turistų skaičius. Pamatyti šventojo palaikus mes neužtrukome nė 10 minučių. Pamačiusi, kad visi prieš mane einantys puola palaikus bučiuoti, aš iš pradžių sutrikau. Šalia stovinčiam vienuoliui paaiškinau, kad aš kito tikėjimo, tai jis rankos mostu parodė, kad man užtenka tik ranka paliesti tai, ką kiti puola bučiuoti. Iš karto palengvėjo:) Tiesa, vykstant į tokias vietas reikėtų nepamiršti tinkamai apsirengti (bent šalį pasiimti). Iš pradžių ir aš abejojau, ar mane įleis, bet, turbūt, mano aprangos kodas jiems tiko.

Aplankę vienuolyną netoliese kolonėlės restorane paragavome jų tradicinio Čevapčiči (ėrienos ir veršienos dešrelės). Jau skonis… Pirštelius net buvo galima apsilaižyti. Tiesa, visur Juodkalnijoje kavinėse rūkoma. Užsisakę dešrelių sugalvojome pereiti į lauko terasą, tai tada mus įspėjo, kad ten, matote, ne restoranas ir mūsų neaptarnausL Teko grįžti atgalL Tada iš tiesų ir įvertinome nerūkimą kavinėse LietuvojeJ Kaip sakoma, iš toliau geriau matytiJ

Ką gi, skaniai papietavę pajudėjome link Kotoro. Oras vis šiltėjo, vaizdai vis gražėjo… Tiesa, su navigacija vis tekdavo pasiginčyti, juolab, kad ženklinimas Juodkalnijoje tai tragiškas. Privažiavus pajūrį navigacija vėl pasinaudojo mūsų nebudrumu ir nuvedė senu keliu link Kotoro (vėliau dėl to tik džiaugiamės, nes pamatėme super vaizdų…). Vietiniai, sužinoję, kad važiavome tuo keliu nustebę konstatavo „tai, kad jis nepravažiuojamas“. Nepravažiuojamas? Kam, lietuviui? Nu jau ne, mes taip lengvai nepasiduodame, juolab, kad net neįtarėme tuo metu, kad ir kažką įrodinėti reikia. Tiesa, šiek tiek įtarimų sukėlė, kad mums pasukus į keliuką, staiga sumažėjo (tiksliau visai dingo) mašiniukų. Aš balsu nustebau, tipo „negali būti, kad niekas nevažiuoja į Kotorą“. Pasirodo, važiuoja, ir dar kaip važiuoja. Tik civilizuotai, nauju keliu.  Bet, kaip minėjau vaizdai vėl atpirko abejones, nes naujas kelias driekiasi apačia įlankos, o mes vaizdais galėjome grožėtis iš viršaus…

Taip pasiekėme Kotoro įlanką, kuri vadinama Adrijos nuotaka – viena įspūdingiausių šalies vietų, gausiai lankoma viso pasaulio turistų. Tai piečiausias Europoje fiordas. Kotoro įlanka – viena giliausių natūralių įlankų Viduržemio jūros regione, įsiterpusi tarp dviejų didžiulių kalnų masyvų – Orjeno ir Lovčeno nacionalinių parkų.

Atvažiavus į Kotorą juodkalniečiai vėl nustebina. Pasirodo, pas juos nėra nei gatvių, nei namų numerių… Pasiblaškę po miestelį ir niekaip nesuradę mūsų nakvynės vietos sugalvojome kreiptis į taksi vairuotoją. Ji mus labai džiaugsmingai už 3 eur palydėjo iki Dakovičiaus apartamentų. Palydėti tai palydėjo, bet Dakovičius tai ne tas:)  Gerai, kad jie ten vieni kitus pažįsta. Atvažiavo iki mūsų ir mūsų Dakovičius. Pasirodo, ten visi atvykę nevargsta ieškodami, o skambina nakvynės patalpų šeimininkui, kuris ir palydi iki vietos.

Įsikūrėme kukliuose, bet visai jaukiuose apartamentuose su terasa ir vaizdu į pačią įlanką. Dar ir dabar šiurpuliukai nubėga prisiminus jausmą, kai ryte geri kavą grožėdamasi įlankos vaizdu ir net atplaukusiu kruiziniu laivu, o vakare gurkšnoji vyną gėrėdamasi Kotoro žiburiais ir saulėlydžiu.

Tai dienai įspūdžių pakako, todėl trumpai pasivaikščioję ilgai vakarojome terasoje gurkšnodami vyną.

Išaušo dar viena diena Juodkalnijoje. Šiandienos planuose Bar – Skadaro ežeras – Burva.

Vykome į senąjį Bar, apžiūrėjome miesto griuvėsius, bet, tiesą pasakius, nesužavėjo jie mūsų. Galbūt su gidu būtų įdomiau pasivaikščioti, bet kadangi pasikliovėme tik patys savimi, tai kažko įspūdingo apie šią vietą papasakoti ir negaliu. Pakeliui buvome sustoję iš viršaus pasigrožėti sv. Stefani sala.  Sveti Stefan – įspūdingas kurortas, įsikūręs mažoje salelėje, kurią su sausuma jungia siaura Nerija. Deja, įspūdingais senus laikus menančiais pastatais ir pačia sala galima grožėtis tik iš tolo – pastatai paversti ištaigingais apartamentais, o į salą patekti gali tik jų gyventojai. Šį miestelį-salą-viešbutį labai mėgsta pasaulio garsenybės – Madona, Klaudija Šifer, Sofi Loren, Kirk Douglas,… Kaina legendinėje “118” viloje siekia 1500 USD parai. Čia ilsisi garsenybės iš viso pasaulio.

Kito maršruto taško – Budvos – nespėjome apžiūrėti. Pro mašinos langus miestelis pasirodė labai jaukus, išpuoselėtas, tikrai gražus.

Nuvykę iki Skadaro ežero niekaip neradome, kur galima būtų pradėti pasivaikščiojimą ežero pakrantėmis. Pasirodo – ne veltui. Viskas čia orientuota pasiplaukiojimui pačiu ežeru. Nesusigundėme… Nežinau, ar gerai padarėme… Galų gale, vis tiek visko neįmanoma pamatyti per tokį mažą laiko tarpą…

Tos dienos reziumė – pati blankiausia visos kelionės diena.

Kažkelinta kelionės diena. Tik atsikėlus nusprendėme, kad vyksime į Dubrovniką. Iki Dubrovniko apie 80 km, todėl gaila būtų neaplankyti šios vietos. Iš Lepetani miestelio persikėlėme keltu (galima važiuoti automobiliu, bet kelionė užtruks ilgiau). Šiek tiek pastovėję Juodkalnijos-Kroatijos pasienyje atvykome į Kroatiją. Neužilgo pasiekėme ir Kroatijos perlą – Dubrovniką. Gaila, kad šiam miestui galėjome skirti nedaug laiko… Pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, bet į garsiąją Dubrovniko sieną nelipome. Tiesiog pritrūko laiko, o ir karštis atėmė visas jėgas. Todėl daug ir neturiu, ką papasakoti apie šį jaukų ir gražų miestą.

Sekanti diena – vėl Juodkalnijos gamtos (ir ne tik) sukurtam grožiui. Planuose numatyta aplankyti senąją sostinę Cetinje ir Njegušo mauzoliejų.

Nuvykus į Cetinje ilgai ieškojome info centro. Neradome. Bandėme parduotuvėse ar kioske klausti bent kokio žemėlapio ar sužinoti, kaip pamatyti, pvz., reljefinį Juodkalnijos žemėlapį. Visi tik gūžčiojo pečiais ir vieni pas kitus siuntinėjo. Kas beliko… Šiek tiek pavaikščiojome Cetinje gatvelėmis ir pajudėjome link Njegušo mauzoliejaus. Važiuojant pro automobilio langus matėsi du kalnai (Jezerski ir Štirnovik). Aš užsiminiau, kad vieno iš jų (mažesnio) viršukalnėje ir yra mūsų tikslas. Vyras nusijuokė…“ Mes iki tos viršukalnės dvi dienas važiuosime. Pažiūrėk, koks to kalno dydis“. Iš tiesų aš buvau neteisi. Mauzoliejus pastatytas ant didesnio kalno viršukalnės. Važiavome, važiavome. Šiaip ne taip atvažiavome.. Aikštelėje palikome automobilį ir į mauzoliejų lipome laipteliais. Buvau skaičiusi, kad jų turėtų būti virš 400. Bandėme skaičiuoti, bet nuo matomų vaizdų labai greitai skaičių pametėme. O vaizdai kuo aukščiau, tuo labiau užbūrė. Pakilus į patį viršų atsiveria nuostabi panorama – giedrą dieną tolumoje galima pamatyti tyvuliuojantį Skadaro ežerą ir iš jo kyšančias kalnų viršūnes. Mes ežero nematėme, bet kuo puikiausiai matėsi Adrijos jūra…

Nuo Lovčeno kalnų link Kotoro leidomės Balkanų užtrauktuku. Tai serpantinis kelias su staigiais 25 posūkiais. Leistis nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi, bet mums padėjo ir priekyje važiavęs autobusas, kuris „skynė“ kelią. Tiesa, vieną kartą vis tiek reikėjo pavažiuoti atbuliems iki posūkio, kuriame gali prasilenkti dvi transporto priemonės. Taip pat teko stebėti vaizdą, kai autobuso vairuotojas padeda merginai, bijančiai važiuoti atbulomis siauru keliuku (išlipo ir pats pervarė mašiniuką). Nors kelias gan sudėtingas, bet visus nepatogumus atperka įspūdingi vaizdai. Visa Kotoro įlanka ir ją supantys kalnai kaip ant delno. Bernardas Šo tvirtino, kad tai – įspūdingiausias kampelis Žemėje… Ne veltui…

Ką gi, vakare beliko pasivaikščioti po miestelį, kuriame gyvenome – Kotorą. Tai UNESCO saugomas senovinis miestas, minimas nuo III a. p. Kr. kaip senovės romėnų provincija. Atsiliepimai apie jį buvo kuo puikiausi. Mes šį miestelį iki to vakaro buvome matę tik pro automobilio langus ir iš pasivaikščiojimų krantine, todėl šiek tiek atsargiai žiūrėjau į tokius vertinimus. Pasirodo, labai klydau. O supratau tai tik patekusi pro vartus į senąjį Kotorą. Senaisi miestas tikrai priminė Dubrovniką. Spalva ne balta, o šviesiai pilka, bet jaukumu, tikrai negali nusileisti… Siauros gatvelės, laiptai… Pasigailėjome, kad šiam grožiui pasilikome tik paskutinį vakarą… Pavaikščioję gatvelėmis pasukome link Kotoro gynybinės sienos, kylančios į stačius kalnus. Tai VI a. imperatoriaus Justiniano pastatytos tvirtovės likučiai po gotų išvijimo. Apie šią tvirtovę kūrėsi viršutinis miestas. Viduramžiais šis Adrijos uostas buvo svarbus komercinis, menų ir jūreivystės centras su įžymiomis ikonografijos ir mūrininkystės mokyklomis. Nuo XV a. net apie 360 m. šį miestą valdė Venecija, todėl ypač jaučiama Venecijos įtaka. Įžymesni statiniai: šv. Trifono katedra – romėnų kultūros palikimas, šv. Luko bažnytėlė (XIII a.), Drago rūmai (XV a.), Napoleono teatras (XIX a.).

Lipome sunkiai… Buvo begalo karšta, o mes pamiršome gėrimus. Bet šiaip ne taip užlipome vienas kitą drąsindami. Užlipus į viršų atsiveria nepakartojama Kotoro miesto bei Kotoro įlankos panorama. Tikrai buvo verta lipti..

Taip pilni įspūdžių sulaukėme dienos, kuomet teko krautis lagaminus ir keliauti link namų. Pakeliui tiesiog užbūrė smaragdinis Moračos upės vanduo ir Moračos upės kanjonas. Man jis patiko net labiau nei Taros upės. Visą kelią galėjome grožėtis vaizdais pro automobilio langą. Nuobodžiauti tikrai neteko… Taip net nejausdami pasiekėme Serbijos miestelį – Zlatibore. Labai jaukus kurortinis miestelis su žirgynu, atrakcionais vaikams ir kitomis pramogomis. Pasivaikščioję po miestelį patraukėme ilsėtis, nes rytoj laukė nauji įspūdžiai ir kelionė lik namų.

Nauji įspūdžiai – tai kelionė siauruku po kalnus. Maršrutas vadinamas Šargan aštuoniuke. Pavadinimas kilęs dėl maršruto formos.

Bendras maršruto ilgis – 15440 m. Kelionė siauruku prasideda iš miestelio Mokra Gora. Pravažiavome 22 tunelius, penkis tiltus, grožėjomės kalnų vaizdais. Tiesa, siaurukas man labai didelio įspūdžio nepaliko (galbūt kalta širdį pavergusi Juodkalnijos gamta?), nors tikrai negaliu sakyti, kad nepatiko.

Pasivažinėjome traukinuku ir vėl į mašiniuką. Dabar jau link Budapešto. Pasiekėme Budapeštą apie 22 val.. Iš pradžių niekas nenorėjo mūsų priimti nakvynei. Gerai, kad buvome pažymėję, jog atvyksime vėlai. Nieko nelaukę puolėme į sapnų karalystę.

Priešpaskutinę kelionės dieną paskyrėme Budapeštui. Nors lauke tvyrojo +44 C karštis, bet mes nė neketinome pasiduoti. Ištvermingai (vis papildydami vandens atsargas) vaikščiojome gatvėmis ieškodami nors kokio šešėlio. Miestas tikrai labai patiko, nors kažkokio „šarmo“ gal nelabai ir turi. Pavaikščiojus iki vakaro į apartamentus grįžau su plyštančia galva (greičiausiai nuo nepakeliamo karščio) ir prisiekiau, kad šiandien daugiau niekur kojos nekelsiu… Apie 23 val. šeimyna vis tik sugalvojo pasivaikščioti po naktinį Budapeštą. Negi aš praleisiu tokią progą? Galvą paskaudės vėliau… Vaikščioti buvo vienas malonumas: po +44 C „gaivino“ +29 C šiluma.

Ką gi, šis miestas buvo paskutinis kelionės tikslas. Toliau – ilga kelionė namo su kamščiais ir kelio remontais… Turbūt visiems pažįstama, todėl gilintis į tai nematau prasmės.

Apibendrinimui reikėtų paminėti, kad Juodkalnija labai žengia į priekį: tiesiami keliai, tvarkoma aplinka ir pan. Kartu tai dar nevisiškai „suturistintas“ kraštas, kas savaip žavu. Preciziškumo jame mažai, bet gamta nuostabi ir nepakartojama…

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 3.7/5 (3 votes cast)
Balkanai. Juodkalnija, 3.7 out of 5 based on 3 ratings

Vienas atsiliepimas... kolkas.

  1. Skaidre rašo:

    Laba,

    Su malonumu perskaiciau Jusu ispudzius :) Gal galit parasyt apartamentu Kotore kontaktus?

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook