Norvegijoj irgi būna vasara

2015-09-18 Autorius Jolanta Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (1 vote cast)

Po išsamaus ir įkvepiančio draugės pasakojimo apie aplankytą Siciliją pradėjau ir aš svajoti apie tą šalį. Pusę metų skaitinėjausi internete keliautojų atsiliepimus ir grožėjausi nuotraukomis.

Ir štai, dar po pusės metų mūsų šeimyna išvažiavome į … Norvegiją.  Taip jau išėjo, kad vietoje Sicilijos mūsų planuose atsirado ši be galo graži šalis. Trolių kraštas…

Kaip niekad, planai vis keitėsi ir keitėsi. Iš pradžių planavome vykti savo automobiliu, bet po to susigundėme išbandyti kelionę kemperiu. Vėl kelto bilietų keitimas, kelionės maršruto peržiūrėjimas… Iš tikrųjų, ši kelionės dalis (esu įsitikinusi, kad kelionės pradžia – idėja ir planavimas) man labai smagi. Ir nesvarbu, kad viskas kinta ir keičiasi . Juk gyvenimas žavus: kai atrodo, kad jau beveik viską esi išbandęs, jis nustebina pirmuoju kartu… Ir ši mūsų kelionė ne išimtis. Jau nuo pradžių mes patyrėme daug pirmųjų kartų: pirmą kartą vykome į tą šalį, pirmą kartą plaukėme keltu, pirmą kartą keliavome kemperiu…

Taigi, išaušo pirmoji mūsų kelionės diena. Oras puikus, nuotaikos pakilios, viskas savo vietose. Ir štai, mes jau kelyje… Kankina šioks toks nerimas, nes vis tik mašina nepažįstama, o dar ir nemaža… (Užbėgant pasakojimui už akių galiu pasakyti, kad kemperis kelionę atlaikė puikiai. Geriau net ir nesitikėjome). Be nuotykių pasiekėme Rygą. Navigacija primygtinai reikalauja, kad pervažiavę tiltą suktumėm kairėn. Jai nė motais, kad kairėje krantinė užtverta ir vyksta Žolinių šventė. Nesupanikavome, nes Rygoje buvome ne pirmą kartą, o ir laiko iki laipinimo turėjome sočiai. Važiuodami vis tolyn ir tolyn nuo krantinės apgavome navigaciją ir ji buvo priversta parodyti kitą privažiavimą iki keltų terminalo. Išplaukdami, kaip ir daugelis kelto keleivių, denyje atsisveikinome su Ryga. Beveik visą vakarą sėdėdami denyje ir gaudydami vėją išplaukėme už jūrų marių. Dėl šilto oro nemažai keliautojų mėgavosi oru, saule ir jūros vaizdu tiesiog gulėdami denyje ant suolelių, kiti ramiai skaitė knygas, dar kiti – smaginosi prie stipresnių gėrimų. Baiminausi jūros ligos, bet jūra buvo labai rami ir jokių nepatogumų šiuo klausimu kaip ir nepatyrėme. Kadangi buvome išsipirkę kajutę su langu, tai visos kelionės metu stebėjome lengvai banguojančią jūrą. Taip ramiai ir atplaukėme antrą dieną  į Stokholmą.

Antros dienos rytas mus pasitiko saulės spinduliais ir nepaprastai gražiais Stokholmo salyno vaizdais. Stokholmo archipelagas – didžiausias Švedijos ir vienas didžiausių Baltijos jūros salynų. Jis išsidėstęs tarp Stokholmo ir Alandų salų ir susideda iš maždaug 24 000 salų ir salelių. Uolėtos salelės, baltai raudoni namukai – tai Lietuvai neįprasti vaizdai, kurie ir traukia turistus čia atvykti. Daugumoje salelių stovi nameliai, o vandenyje – valtelės. Tiesiog idiliška atostogų vieta.

Pasigrožėję salomis apie 10 val. pasiekėme Stokholmo uostą. Iš kelto išvažiuojančių transporto priemonių vairuotojai patikrinami alkotesteriais. Įdomu pasidarė, kaip pravažiuoja fūrų vairuotojai, kurie iš ryto dar atrodė labai „švieži“?

Susėdome į kemperį ir į trasą. Įdienojus  termometrai rodė +25 laipsnius šilumos. Aš šeimyną nuteikiau, kad neskubėtų džiaugtis, nes Norvegijoje tokių karščių tikėtis neverta (kaip vėliau paaiškėjo – klydau). Likus savaitei iki išvykimo pasižiūrėjau orų prognozę, kuri nedžiugino: +09… +16 ir visur lietus. Aišku, galvoju, taip kardinaliai oras negali keistis. Pasirodo, gali… ir dar kaip gali. Visą dieną važiavome link Norvegijos negalėdami atsigrožėti Švedijos ežerų pakrantėmis, kol netyčia užmečiau akį į žemėlapį: pasirodo, mes visą dieną važiavome Baltijos jūros pakrante. Tamsuolė… Švedijos keliai super geri, beveik visą laiką važiavome autostrados tipo keliu. Nors vaizdai už lango ir gražūs, bet man tąkart šiek tiek pabodo važiavimas. Tikriausiai nuo pat pradžių buvau užsiprogramavusi Norvegijai. Be jokių nuotykių vakare jau buvome netoli mūsų kelionės tikslo – Norvegijos. Nakvynės stojome pakelės aikštelėje. Iš pradžių lyg ir nedrąsiai jautėmės (ar galima, ar tikrai nemokama ir pan.), bet galiu patikinti, kad ir Švedijoje, ir Norvegijoje tikrai gausu miško ar pakelės aikštelių, kuriose galima drąsiai stoti ir nakvoti.

Trečioji kelionės diena. Trečioji diena prasidėjo šoku… Pasirodo, pamiršome visus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir šortus (nelabai malonus pirmasis kartas). Likome taip, kaip stovime ir dar po vienus  marškinėlius atsargai (ačiū Dievui, kad susiprotėjau į keltą susidėti atskirą kuprinę su maistu ir keletu drabužių). Puolėme į pirmą pasitaikiusią švedišką drabužių parduotuvę. Deja, asortimentas joje lengvai nuvylė, nes neradome nieko, ką galėtumėm ant savęs užsimesti. Beliko pasiguosti, kad nepamiršome striukių, šiltesnių drabužių ir batų vaikščiojimui po kalnus. Smagu, kad oras buvo karštas, todėl per naktį spėdavo išdžiūti visi marškinėliai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ši situacija leido suvokti, kiek žmogui apskritai mažai reikia ir kiek mes apsikrauname nereikalingais daiktais. Tikiuosi, nepamiršiu šios pamokos prieš kraunant daiktus kitai kelionei ;).

Taigi, po stiproko šoko vis tik pajudame toliau. Pirmasis lankomas objektas Norvegijoje – Trondheimas. Senovėje jis buvo vadinamas Nidaru. Šalies istorija mena Trondheimą kaip centrinės Norvegijos sostinę, o kadaise čia buvo ir pirmoji karalystės sostinė. XVII a. ugnis ir karai sunaikino didelę viduramžių miesto dalį. Po 1681 m. miestą nusiaubusio gaisro įkurtas modernus Trondheimas, kurio gatvės išdėstytos kvadrato forma (toks išdėstymas išliko iki mūsų dienų).

Ilgai ieškoję parkingo vietos (bene vienintelis kemperio minusas – sunku rasti parkavimui vietą miestuose) ir pagaliau radę, visi laimingi nupėdinome link Trondheimo katedros.

Trondheimo Nidaro katedra apie 1320 m. iškilusi toje vietoje, kur buvo Šv. Olafo  (karaliaus, įkūrusio Trondheimą) kapavietė. Ši šventovė yra didžiausias Norvegijos viduramžių statinys – 102 m ilgio ir 50 m pločio. Bažnyčią niokojo gaisrai, o prieš 1869 m. rekonstrukciją iš pastato buvo likę tik griuvėsiai. Šioje katedroje iki šiol karūnuojami karaliai. Beje, karaliai Norvegijoje renkami. Pirmasis karalius išrinktas 1905 m. ir juo tapo Danijos princas Karlas. 1947 m. visa tauta tikrąja žodžio prasme „draugiškai susimetė“ ir už surinktą pinigų sumą karaliui nupirko laivą HMS Norge. Laivas asmeniškai priklauso Jo Didenybei, o jį administruoja Norvegijos laivynas.

Pats miestas nepasirodė kažkuo ypatingas. Beje, labai nustebino pilnos gatvės moterų su čadromis ir daugybė juodaodžių. Čia, turbūt, sužaidė vienas iš mano galvoje susiformavusių stereotipų, kad Norvegijoje apie 90 proc. gyventojų sudaro norvegai. Nežinau, kodėl aš taip įsivaizdavau, bet teko keisti nuomonę. Mieste užtrukome vos keletą valandėlių. Gal būtumėm ir ilgiau pasivaikščioję, bet prisiminėm, jog nesusimokėjome už parkingą iš laimės, kad radome vietą prisiparkuoti. Tuomet gana sparčiai kulniavome iki savo auto. Labai pasisekė, nes neradome baudos kvito. Šiaip parkingai visuose Norvegijos miestuose mokami ir kaina svyruoja nuo 30 NOK iki 60 NOK (pvz, Bergene) už valandą (bent mes tiek mokėjome). Taigi, greitai suvirtome į kemperį ir judam toliau. Lauke karšta, todėl vyras jau kurį laiką nerimo dėl maudynių. Pavyko! Tiesiog vienos gyvenvietės gatvelėje privažiavome iki jūros pakrantės ir išsimaudėme. Atsigaivinę patraukėme link Atlanto kelio. Kuo toliau, tuo vaizdai už lango vis labiau glostė akis… Kadangi Trondheime vaikščiojome mažiau laiko nei buvome susiplanavę, todėl galėjome pavažiuoti šiek tiek daugiau kilometrų. Planuojant kelionės maršrutą neradau info, kada šioje šalyje temsta. Galiu pasakyti, kad ties Atlanto keliu prieš 23 val. dar buvo ganėtinai šviesu. Kuo žemiau į pietus, tuo labiau trumpėjo diena. Žinoma reikia įvertinti faktorių, kad Norvegijoje mes užsibuvome devynias dienas, kuomet dienos ir natūraliai trumpėja rugpjūčio pabaigoje. Taip bevažiuodami pasiekėm Atlanto kelią, bet važiavimą juo pasilikome rytdienai. Patys maloniai nustebome, nakvoti stojome tiesiog Atlanto kelio pradžioje. Vakaras pasitaikė be galo ramus, šiltas ir dėl aplink tvyrančio grožio – labai jaukus. Tąkart pastatėme pirmąjį atlorėlį troliams. Visą vakarą sėdėjome lauke, gurkšnojome vyną ir mėgavomės ramybe. Beje, prieš vykstant į kelionę girdėjau daug stereotipų apie norvegus. Tą vakarą vėl teko paneigti  vieną iš jų – kad norvegai šalti ir nemėgstantys bendrauti žmonės. Šalia mūsų su kemperiu ilsėjosi pagyvenusių norvegų pora. Ir sąžiningai pasakysiu, kad paveikta stereotipų, labai nustebau, kai moteris pradėjo mus kalbinti, labai šiltai bendrauti. Didžiausiam sūnaus džiaugsmui net ir prisijungimą prie interneto nurodė :) Tikrai šauni moteris… Turbūt, kaip visur yra visokių žmonių…

Ketvirtą dieną pabudome labai anksti. Tiksliau ne pabudome, o buvome prikelti. Pasirodo visai šalia mūsų anksti ryte (nuo kokių 5-6 val.) buvo filmuojamas įspūdingu greičiu skriejantis ferrari. Vyrukų net nereikėjo raginti keltis. Įdomu, ką filmavo: reklamą ar kokiai Top gear laidai? Taigi, visi pakilios nuotaikos, pajudėjome Atlanto keliu. Šis kelias driekiasi per  7 tiltus, bet įspūdingiausias Storseisunden tiltas, kurio kilpa, audros metu plaunama Atlanto bangų, yra tarsi šio kelio vizitinė kortelė. Buvau skaičiusi, kad kai kam Atlanto kelias nepalieka įspūdžio. Bet ne mums. Man ten labai patiko. Gal „kaltas“ ir dėkingas oras, o gal ir nuo nuotaikų ar tuo metu apėmusių emocijų priklauso, kokį  įspūdį palieka viena ar kita vieta. Man ir dabar ta vieta kelia labai šiltus prisiminimus… Važiuojant šiuo keliu stojome keliose vietose. Viena iš jų – apžvalginis pėsčiųjų takas.  Net ir stabtelėdami netrukome pravažiuoti šią vaizdingą atkarpą, nes Atlanto kelio ilgis – tik 8 km.

Nuo pat ryto lauke vėl šviečia saulė, dangus giedras be jokio debesėlio (Vis dar sunku patikėti, kad esame Norvegijoje, kai toks oras už lango).

Taip besimėgaudami oru ir vaizdais, neskubėdami pajudėjome link  Alesundo. Važiuoti link jo teko ir tuneliu po vandeniu. Kažkoks keistas jausmas apima, kai iš navigacijos matai, kad važiuoji po vandens telkiniu…

Alesunde vietą parkavimui radome labai greitai (Beje, tam labai pasitarnavo informaciniai stendai, kurių šioje šalyje gausu kiekvienoje miško aikštelėje). Dar nespėjus susiorientuoti, ką, kaip ir kiek mokėti ir išsikeisti smulkių monetų, prisistatė darbuotoja, kuri iš karto pasiteiravo, ar mūsų ši mašina ir ar tikrai ketiname susimokėti. Labai gerai, kad prisistatė, nes padėjo pirmą kartą susimokėti už parkingą. Susimokėję ir šį kartą ramūs išsiruošėme į miestą. Ekskursiją pradėjome nuo info centro, kur gavome žemėlapį ir informacijos apie maudynių vietas.

Alesundas ne kartą įvairiuose šaltiniuose išrinktas gražiausiu Norvegijos miestu. Art nouveau stiliaus Alesundo pastatai žavi puošniais ornamentais, daugybe į dangų kylančių smailių bokštų ir bokštelių. Tokį veidą Alesundas įgavo atstatytas (per beveik trejus metus) po baisaus 1904 m. gaisro, trukusio 16 val., kurio metu iki pamatų supleškėjo 850 namų. Beje, to gaisro metu žuvo tik vienas žmogus – moteris, kuri gyveno šalia gaisrinės (grįžo kažką pasiimti ir tuo metu ant jos užkrito degančios lentos).

Miestas iš tikrųjų labai jaukus ir žavus. Tikras pajūrio miestas. Lyg ir kažkuo labai neišsiskiriantis, bet vis tiek prisijaukinantis daugelį jį aplankiusių… Nors alino karštis (+27 C), nusprendėme savomis kojelėmis įkopti į Akslos kalną ir pasigėrėti miesto panorama. Nuo kalno vaizdas fantastiškas. Man – tai pati įspūdingiausia miesto panorama. Ilgai grožėjomės vaizdais ir lipti žemyn neskubėjome. Vieta tikrai užburianti. Tiesa, gailintiems savo kojelių ar dėl kitų sumetimų nenorintys lipti į kalną, gali į jį užvažiuoti savo ar visuomeniniu transportu.

Pasigrožėję miestu nusprendėme paieškoti info centre nurodytos maudynių vietos. Radome, bet maudytis išdrįso tik du keliautojai. Situacija tokia: į jūrą nulipti nelabai išeina, nes visur ganėtinai statūs uolėti krantai, todėl į vandenį visi šoka nuo lieptelio, o iš jo išlipa laipteliais (tokiais, kaip pas mus baseinuose). Už kokių 10 metrų nuo kranto vandenyje plūduriuoja plaustas, ant kurio sulipa iki jo nuplaukę vaikai. Vaikai nuo mažiausio iki didžiausio be jokių apsaugos priemonių (rankovių, liemenių ir pan.). Net nejauku buvo žiūrėti…

Po gražaus miesto laukė vėl graži nakvynės vieta. Sustojome prie fjordo. Tiesiog fantastiškas vaizdas: kalnai ir vanduo… Šalia krioklys… Supratome, kad miško aikštelės Norvegijoje įkurtos vietose, iš kurių atsiveria gražūs vaizdai į fjordus ar krioklius ir pan. Todėl ir mūsų nakvynės vietos visuomet džiugino išskirtiniais vaizdais.

Penkta diena.  Jau po truputį užsimiršta ir savaitės dienos, ir mėnesio dienos. Prireikia kelių sekundžių, kol susivoki laike. Gelbėja tik sudarytas kelionės maršrutas, kuriame esu susirašiusi mėnesio dienas:)). Vadinasi, tikrai atostogaujame… Kitas būdas orientuotis laike – tai skaičiavimas, kurią dieną kur buvome.

Taigi, penktosios dienos planas – Trolių kelias, Erelio kelias, plaukimas Geirangerio fjordu ir vykimas link ledyno liežuvio (prie Loen).

Ryte susiradome, kur pasilengvinti savo kemperį (išsipilti tam tikrus skysčius ir panaudotą vandenį). Dėl info: tikrai galima rasti, kur nemokamai iš kemperio išleisti panaudotą vandenį ar kanalizaciją. Visur yra ženklai, tik reikia pasidomėti, ar nemokama paslauga. Geriamo vandens visur pylėmės nemokamai.

Vyras dar Lietuvoje buvo nuteiktas, kad Trolio ir Erelio keliais važiavimas bus ektsremalus. Susidorojo su užduotimi jis kuo puikiausiai. Ekstrymo nelabai ir jautė  (jam didesnio ekstrymo patirti nepavyko po važiavimo Juodkalnijoje į Sedlo kalną žvyruotu siauru kalnų keliuku su sniego tuneliais ir be atitvarų ).

11 posūkių „išvingiuojantis“ Trolių kelias (kelio nuolydis – 9 proc.) atidarytas 1936 metais. Jis apsuptas kalnų, kurių pavadinimai labai didingi: Kongen (karaliaus), Dronningen (karalienės) ir Bispen (vyskupo). Įvažiavome mes į jį pakankamai lengvai ir greitai. Labai pasisekė, kad nereikėjo su jokia transporto priemone prasilenkti, o ir kemperis puikiai savo darbą atliko. Man bene didžiausią įspūdį paliko krioklys, kertantis patį Trolio kelią. Neabejinga likau ir autobusų manevrams kelio posūkiuose:) Užvažiavus į viršų pasivaikščiojome apžvalginiais takeliais, pasigrožėjome vaizdais nuo specialiai sumontuotų aikštelių. Čia vėl pastebėjome tą patį ferrari. Pasirodo, ir šiame kelyje filmuojamas jo pasivažinėjimas. Net kelias kokiam pusvalandžiui buvo uždarytas, kad šis gražuolis galėtų „pasismaginti“.

Kelias link Erelio lizdo taip pat labai vaizdingas. Keletą kartų šokome iš automobilio gaudyti gražių vaizdų.  Visos kelionės metu stodavome ir prie rodyklių, kur pažymėtas vaizdingas maršrutas. Tame kelyje taip atradome įspūdingą krioklį iki kurio nueiti galima specialiai padarytu taku.

Leidžiantis Erelio keliu užburia vaizdai į Geirangerio fiordą: kalnai, apačioje miestelis, fiordu plaukiantys maži laiveliai ir kruiziniai laivai…

Taip sėkmingai „įkopę“ į kalnus Trolio laiptais ir „nusklendę“ Erelio keliu pasiekėme Geirangerį.

Geirangerio fjordas – pats žymiausias bei labiausiai legendomis ir mitais apipintas pakrantės slėnis Norvegijoje. Vakarinėje šalies dalyje plytintis 15 kilometrų ilgio bei 600 metrų gylio fjordas yra įtrauktas i UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas tikru Norvegijos brangakmeniu.

Pagal planą iš Geirangerio su kemperiu turėjome plaukti  fjordu į Hellesylt miestelį. Taigi, viskas ir vyko pagal planą. Plaukėme apie 1,5 val., bet laikas neprailgo. Jau plaukimo pradžioje dėmesį patraukė krioklys „Septynios seserys“. Ne ką mažiau įspūdingas ir priešais jas krentantis Vikingo krioklys. Mano vyrai suskaičiavo ir gali patvirtinti, kad tikrai tos seserys – septynios.  Septynios seserys – septyni kelių šimtų metrų aukščio kriokliai, krintantys tiesiai į fiordą. Pasak legendos, kartą vikingas išvykęs į pasaulį ieškoti žmonos sutiko septynias gražuoles seseris. Susikrimtęs ir negalėdamas pasirinkti, kuri jam labiausiai tiktų į žmonas, vikingas ilgainiui sustingo ir virto kriokliu, taip pat ir visos seserys -  tik priešingame fjordo krante. Praplaukėme ir vienišą sodybą, kurioje žmonės augina abrikosus, pamatėme Erelio kelią iš apačios ir dar daug daug grožio…

Pasimėgavę gražiais vaizdais pajudėjome link Briksdalio ledyno. Beje, tą dieną prasidėjo stadija, kai užsimerki ir matai kalnus ir fjordus:)

Šeštoji kelionės diena. Šeštoji saulėta ir sausa diena Norvegijoje. Važiuojame link ledyno ir negalime atsigrožėti vienas už kitą gražesniais kriokliais. Bet įspūdingiausias tos dienos, nors man gal ir iš visų matytų –Brisdalen  krioklys. Einant link ledyno liežuvio jo niekaip neaplenksite. Ir sausi neliksite. Nors jis nėra labai aukštas (150 m), bet ganėtinai platus ir labai sraunus. Einant pro krioklį tenka pabėgėti tilteliu, nes nesinori permirkti. Mums grįžtant nuo ledyno krioklį nušvietė saulė, šiek tiek pakilo vėjas ir krioklio vandens purslai sudarė rūką… Tas vaizdas mane iš viso pakerėjo… Einant per tiltelį sugebėjome ir ratu šviečiančią vaivorykštę užmatyti.  Krioklys tikrai paliko neišdildomą įspūdį, ko negaliu pasakyti apie ledyną. Eidama tikėjausi pamatyti išskirtinę jo spalvą. Deja… Gal, kad saulė dar nebuvo apšvietusi ledyno, gal dar dėl kokių priežasčių, bet ledynas mums parodė tik baltąją savo pusę. Nuvylė ir jo dydis. Nuotraukose buvau mačiusi, kad jis driekiasi iki ežerėlio, o mes  jį matėme labai „susitraukusį“. Va tokiose vietose, kiek girdėjau, labiausiai ir matosi klimato šiltėjimo pasekmės.  Gaila…

Lengvai pasivaikščioję ir prisipozavę prie krioklio, sėdome į savo namelį ir pajudėjome link Bergeno. Turėjome užduotį: nusipirkti banginio mėsos, nes sūnus prižadėjo draugams parvežti jos lauktuvių. Važiuodama perskaičiau savo užrašuose, kad žuvų turgus dirba iki 16 val. Nespėsime. Nusprendėme, kad vakare pavaikščiosime po Bergeną, pernakvosime kažkur netoli jo ir ryte atgal į miestą pirkti žuvies.

Pasivaikščioję krantine pasukome į siauras Bryggeno gatveles. Kokios jos jaukios ir ramios… Pakrypę mediniai nameliai, vos vienas kitas užklystantis turistas… Vaikščiojau mediniais šaligatviais ir visai nesinorėjo išeiti į miesto šurmulį. Tokios vietos mane pakeri…

Vis tik beklaidžiodami po senamiestį sugalvojome, kad reikia išsiaiškinti, kurioje vietoje žuvų turgus yra, kad kitą dieną sutaupytumėm laiko. Sukom sukom ratus prie senamiesčio, kol vyras neišsiaiškino, kad mes vos keliasdešimt metrų nuo jo tuos ratus sukame. Ir dar -  turgus dirba iki 23 val. Nieko nelaukę puolėme apsipirkti. Ir ne tik. Buvo savotiška ekskursija, kur eksponatai – matytos ir nematytos žuvys ir jūros gėrybės. Visi laimingi, kad nereikės kitą dieną gaišti laiko, jau sutemus išvažiavome iš miesto.

Beje, šiek tiek apie miestą. Kaip sakoma, Bergene lyja vidutiniškai 260 dienų per metus. Nors viena gidė juokavo, kad Bergene lyja 360 dienų, o likusias 5 – sninga. Mes ir šioje vietoje lietaus nesulaukėme.

Bergenas yra istorinis, antras pagal dydį Norvegijos miestas, kuriame puikiai jaučiama kultūrinė atmosfera. Miesto teisę jam  1070 metais suteikė karalius Olafas Kyrė. Tuo metu Bergenas buvo didžiausias šalies miestas ir Norgesveldeto regiono, kuriam priklausė Islandija, Grenlandija ir kai kurios Škotijos dalys, sostinė. Norvegijos sostine jis buvo laikomas iki 1299 metų. Bergene mane labiausiai sužavėjo prieplauka ir senamiestis – Bryggenas su kreivais spalvotais nameliais ir mediniais šaligatviais. Be galo jauki ir rami miesto dalis. Nors dauguma statinių amžiams bėgant buvo sudeginti, vėliau jie buvo kruopščiai atstatyti originaliu stiliumi. Brygenas šiandien yra restoranų, kavinių ir menininkų dirbtuvių vieta. 1980 metais UNESCO į paveldo sąrašą įtraukė Bergeno prieplauką kaip istorinį ir kultūrinį pavyzdį.

Išvažiavę iš Bergeno pavažiavome apie 40 km ir jau sutemus stojome nakvoti. Tiesa, tą naktį pirmą kartą per mūsų kelionę šiek tiek palijo.

Septinta diena buvo numatyta važiavimui iki Trolio liežuvio. Pakeliui sustojome pasigrožėti Steinsdalsfossen kriokiu. Krioklys ypatingas tuo, kad po juo galima palįsti ir visiškai nesušlapti. Tikrai įspūdingas gamtos grožis. Prie krioklio yra dvi suvenyrų parduotuvės ir abejose dirba lietuvės pardavėjos. Maloniai pabendravome, pasidomėjome ir apie lankytinus objektus. Po vienos iš jų pasakymo, kad prieš savaitę iš 10 jos draugų tik 2 įveikė  maršrutą iki Trolio liežuvio, širdyje pasisėjo šioks toks nerimas. Kažin, kaip seksis mums?…

Toliau visą dieną vis sustodami važiavome besigėrėdami fjordais, snieguotomis viršukalnėmis, nuostabia gamta. Tiesa, neapsėjome ir be anekdotiškų situacijų. Viena iš tokių: važiuojame tuneliu (beje, jų pravažiavome begalę ir kiekvienas jų, net mažiausias, turi pavadinimą), o navigacija gana įtikinamai paskelbia, kad žiedinėje sankryžoje turime sukti į pirmą išvažiavimą. Visai, sakau, navigacijai protelis pasimaišė. Deja, teko jos atsiprašyti. Iš tikrųjų pačiame tunelyje buvo žiedinė sankryža ir ne viena. Va taip va norvegai tunelius įrenginėja.

Pakeliui vėl suvilioti nuorodos pasukome link krioklio. Pasirodo, takeliu galima pakilti iki jo viršaus. Nieko nelaukdami pasukome tuo takeliu ir priėjome visai arti krioklio kritimo vietos. Dabar jau galime sakyti, kad buvome apačioje krioklio, už krioklio ir viršuje krioklio. Visa kolekcija.

Taigi, su trumpais sustojimais vakare pasiekę Tyssedal miestelį nusprendėme pasidomėti, kur tiksliai prasideda maršrutas. Ir, kaip paaiškėjo vėliau, toks mūsų sprendimas buvo labai laiku ir vietoje. Ten yra dvi parkingo aikštelės. Viena – prie kopimo maršruto pradžios, kita – 6 km žemiau (kalno papėdėje). Pirmoji gana greitai ryte „užsipildo“ ir tuomet nelieka nieko kito, kaip statyti mašiną tolesniame parkinge ir kulniuoti kalnuotu keliuku 6 km pirmyn ir atgal. Tiesa, važiuoja ir taksi, bet kaina, bent mums, pasirodė didoka . Dabar galiu tik pasidžiaugti, jog kitą dieną kėlėmės anksti, kad pakliūtumėm į pirmą parkingą. Neužilgo bus aišku, kodėl. Dar norėčiau paminėti, kad nuo vieno parkingo iki kito vedantis keliukas ypatingai siauras ir ekstremalus. Autobusams juo draudžiama važiuoti. Drįstu pasakyti, kad važiuojant kelis kartus suabejojau, ar tikrai ir kemperiais juo galima važiuoti. Trolių ir Erelių keliai prieš jį nublanko.

Štai ir išaušo aštunta diena. Tiksliau mes kėlėmės anksčiau, nei ji išaušo:) Septintą valandą pradėjome žygį. Žinojau, kad laukia 10- 11 valandų trukmės 22 km kopimas, žinojau, kad sudėtinga trasa, bet vis tiek iki galo nesuvokiau, kaip gali būti sunku… Bet apie viską nuo pradžių…

Taigi, morališkai buvau pasiruošusi įveikti pirmąją (kaip buvau skaičiusi – sunkiausią) maršruto atkarpą. Pasirodo, moralinio pasiruošimo nepakako. Tuos 900 metrų į apie 42 laipsnių kampu kylantį kalną kopėme su vyru (beje, jis būtų buvęs greitesnis, bet palaikė man kompaniją) apie valandą ar net daugiau. Kopėme su daugybe sustojimų. Vaikai, aišku, visą trasą priekyje būdavo ir mūsų vis laukdavo.  Ir ką, įveikėme tą atkarpą ir lengviau atsikvėpiau. Buvau skaičiusi, kad toliau laukia tik pasivaikščiojimas a la miško keliuku. Taip ir buvo. Tik, deja, tas pasivaikščiojimas truko 1 km. O toliau… 9 km nuolatinio kopimo į kalną akmenimis ir takeliais. Saulė kepina… Kojos nelaiko… Gerai, kad vandens galima piltis ir gerti iš kalnų upelių ir krioklių… Einant visokių minčių buvo: ir reikėjo kam tą liežuvį atrasti… ir ką, mes tiek ir taip sunkiai einame, kad kažkieno liežuvį pamatytume?… Jeigu sąžiningai, buvo ir nevilties akimirkų, kai atrodė, kad jau daugiau nebegaliu… Gal žmonėms, nors kiek draugaujantiems su sportu, taip sunku ir nebūtų, bet man, tiesiai nuo biuro stalo puolusiai į tą trasą, buvo be galo sunku. Kalbu už save, nors žinau, kad ir kiti labai pavargo… Mums jau grįžtant viena moteris likus 3 km iki tikslo pasidavė ir apsisuko eiti atgal… Nežinau, ar dar kartą išdrįsčiau kopti. Nors ne, lipčiau… Nes tas neapsakomo skaidrumo smaragdinis fjordo vanduo, sniegu dengtos viršukalnės , kalnuoti takeliai, kriokliai, stačios uolos ir pats Trolio liežuvis verti kiekvieno žengto tuo taku žingsnio. Juk sunkumai laikini ir tikrai įveikiami, o tas kerintis vaizdas dar ir dabar stovi prieš akis. Trolio liežuvis ir jo apačioje tyvuliuojantis smaragdinis fjordas – mane labiausiai pakerėję šioje kelionėje.

Mūsų taip sunkiai pasiekta Trolltungos uola išsikišusi virš Hardangerio fiordo (nors kai kuriuose šaltiniuose radau, kad ežero). Svaiginamo aukščio granitinį trampliną tik maždaug prieš 10 tūkst.metų suformavo slenkantys ledynai, kuriems pavyko pasiekti uolos kraštą. Tirpstančio ledyno vandenys įsiskverbė į uolos plyšius ir šaldami suplėšė apatinę uolos dalį, suformuodami nuostabią natūralią apžvalgos aikštelę.

Ką gi, pasiekę tikslą ilgokai grožėjomės vaizdu ir ilsėjomės. Prieš akis judėjo „gyva“ eilė norinčių nusifotografuoti ant liežuvio. Tokiai svajonei įgyvendinti tuo momentu, turbūt, reikėtų laukti eilėje apie 1-1,5 val. Nusprendėme, kad mums pakaks tik pažiūrėti į tą gamtos stebuklą. Pasėdėję ir pasigrožėję vaizdais pradėjome leistis žemyn. Į priekį kopdami turėjome pasirinkimą: eiti ar apsisukus grįžti. Atgal einant tokio pasirinkimo jau nebuvo. Į priekį lipimas labiau reikalavo jėgų ir ištvermės, o atgal – kentėjo kojų pirštai. Beveik visą laiką leidomės žemyn vis žiūrint, kur statyti koją. Visas krūvis kojų pirštams.  Mes visą trasą įveikėme maždaug per 12 val. (tame tarpe apie 1 val.- pasėdėjimas ir grožėjimasis vaizdais prie pasiekto tikslo). Žengus paskutinį žingsnį trasoje apėmė toks neapsakomas pergalės jausmas… Pergalės įveikus ne tik tuos 22 km, bet ir save. (Beje, orientuotis trasoje, kiek liko ir kiek nueita, padeda rodyklės su nuoroda).

Ne ką mažesnis iššūkis tuo momentu buvo ir nusliūkinimas iki mašinos kokius 100 metrų. Sunku buvo ne tik kojas kelti, bet ir rankas judinti. Va kodėl neapsakomai džiaugėmės, kad pasistatėme mašiną prie pat maršruto pradžios. Kitu atveju scenarijus galėjo būti ir liūdnesnis: arba po 6 km ėjimo keliu iki trasos mes būtumėm neįveikę viso maršruto, arba grįžus jau nebūtumėm iki žemesnio parkingo nušliaužę (beje, kai važiavome atgal, stotelėje stovėjo daug žygeivių. Panašu, kad taksiukas neatvažiavo laiku). Nors, kaip sakoma, niekada iki galo nesuvoki savo galimybių.

Pailsėję kokią valandėlę ir šiek tiek atgavę jėgas pajudėjome iki kitos kelionės stotelės. Netoliese nuo Trolio liežuvio važiuodami aptikome įspūdingą Latefossen krioklį, kuris tarsi susijungia iš dviejų dalių ir vėl išsiskiria. Skaičiau, kad tai didžiausias ir srauniausias to rajono krioklys.

Kalbant apie rajonus (komunas): kiekviena jų skirtinga ir savita. Toks jausmas, kad, kai įvažiuoji į kitos komunos teritoriją, pasikeičia viskas: kalnai, namai, augalai. Vienoje, pvz., komunoje matėme tokius kaip ir namelius ant kojelių (nusprendėme, kad turėtų atlikti kluono paskirtį), kitoje – žymiai daugiau namų apželdintais stogais. Tik bažnytėlės visur panašios – medinės, nedidelės ir baltos. Kas mane labai sužavėjo – tai jų kapinės. Visur tik antkapiai ir žolytė, kurią šienauja kapinių prižiūrėtojas. Norintys, gali pamerkti gėlytę , kuriai nuvytus tas pats kapinių prižiūrėtojas ją ir paims. Tiesa, toliau į pietus, antkapiai šiek tiek didesni ir prie pat antkapio jau žydi keli krūmeliai įvairių gėlių…

Kelias minutes praleidę prie krioklio pajudame toliau. Vienbalsiai nusprendėme, kad kitą dieną į jokius kalnus nekopsime. Nors planuose buvo Preikestolen uola, bet nusprendėme jos atsisakyti, o verčiau lipti iki Kjerag akmens. Į abu objektus jau, turbūt, nebūtumėm pajėgūs įkopti.

Devinta diena. Tik pabudus svarstome, ką šiandien veikiame. Yra du variantai: važiuoti tiesiai iki Kjerag akmens arba aplankyti Stavangerį. Pasirenkame pastarąjį.

Stavangeris – gražus, ketvirtas pagal dydį  Norvegijos miestas. Sardinės ir nafta yra pagrindinis Stavangerio ekonominės plėtros variklis. Iki 1125 m. miestas buvo tik žvejų kaimas, bet tuomet čia jau stovėjo katedra. Nuo XIX a., kai Stavangerį skalaujančius vandenis užplūdo gausybė silkių, pradėta vystyti žuvininkystė ir konservų pramonė. Vėliau, 1960 m., netoli Stavangerio krantų atrasti naftos telkiniai leido miestui suklestėti.

Mes vaikčiojome po Senąjį Stavangerį. Senasis Stavangeris – gyvenamasis ir komercinis kvartalas, išsiskiriantis mediniais pastatais ir siauromis grįstomis gatvelėmis. Puikiai išsilaikę akinamai balti XIX a. mediniai namai, kurių fasadai puošti mažais sodeliais ir aptverti tvoromis, kadaise teikė prieglobstį jūrininkams ir darbininkams. Iš tiesų senamiestis labai jaukus ir išpuoselėtas. Kiekvienas namas pasipuošęs gėlėmis. Mums labai patiko vaikščioti siauromis gatvelėmis ir gėrėtis gėlynais. (Kaip pastebėjau, norvegai labai mėgsta auginti rožes, o namuose palangės nukrautos orchidėjomis).

Pasivaikščioję po miestą ir pasigrožėję juo, pasukome link savo laikinųjų namų ir pajudėjome link kito objekto – Kjerag akmens. Jo „ieškoti“ reikėtų prie Lysefjorden. Fjordo gilumoje driekiasi Lyseveieno kelias su 27 staigiais posūkiais. Tuo keliu mes ir važiavome. Reikia pastebėti, kad šioje atkarpoje kiek sudėtingiau susirasti nakvynės vietą, nes kelias siauras, išplatėjimų mažai, aikštelės beveik visos privačios ir užtvertos. Todėl, kiek pavažiavę ir jau likus nedaug kelio iki tikslo, pradėjome ieškoti vietos nakvynei. Sunkokai, bet radome ir visai neblogą. Tą vakarą pradėjo lyti. Naktį pylė kaip iš kibiro. Vis nedavė ramybės mintis, ar pavyks mums įgyvendinti rytdienos planus.

Taip ir pabudome dešimtą dieną su lietumi ir su visą laiką kirbančia abejone. Tiesa, maršrutas iki Kjerag akmens prasideda nuo Lyseboth miestelio. Mes važiavome automobiliu, bet galima iki jo plaukti fjordu. Iš vakaro suplanavome keltis anksti ir bandyti užsiimti vietą aikštelėje (jei būtų tokia situacija, kaip su Trolio liežuviu). Ryte pabudome, girdime, kad mašinos nevažiuoja, nusprendėme dar pamiegoti. Staiga vyras sako: „Ei, kiti gi gali fiordu atplaukti. Gal ten jau pilnas parkingas“. Susivyniojom labai greitai. Vis tik, per lietų nebuvo daug norinčių pamatyti tą akmenį.

Taigi, atvažiavus į parkingą vis dar svarstėme, ką daryti: eiti ar vis tik nesusigundyti. Nusprendėme, kad toks oras galėjo būti jau nuo kelionės pradžios ir, kad reikia pajausti, ką iš tikrųjų reiškia Norvegijos gamta ir oras.

Lijo beveik visą dieną. Sušlapome iki paskutinio siūlelio. Tą pusvalandį, kai nelijo, stiprus vėjas šiek tiek padžiovino drabužius. Bet neilgam… Neužilgo vėl permirkom. Jeigu Trolio liežuvio trasa sunki fiziškai, tai ši mums pasirodė ganėtinai lengva, bet šiek tiek pavojinga. Labai daug vietų, kuriose reikia kopti (o grįžtant – leistis) tvirtai laikantis grandinių. Žinoma, jei nelytų, uoliena nebūtų slidi. Mūsų atveju, nelabai gelbėjo ir tinkamai pasirinkta avalynė.

Nepaisant blogo oro, visa, kas supo aplink, džiugino akį. Vaizdai, kai pamatai debesų formavimosi proceso pradžią, negali nedžiuginti. Aplink tik grožis, kaip beje visoj Norvegijoj.

Pats akmuo – tai didžiulė uola, tartum įstrigusi tarp dviejų statmenų uolų. Akmuo „kabo“ virš Ringedalsvatnet ežero 900 m aukštyje. Vaizdas tikrai kerintis. Lipti ant jo nerizikavome, išskyrus sūnų. Jis vienintelis iš mūsų išdrįso užlipti ant Kjerag akmens. Pats užlipimas labai ekstremalus, nes reikia keletą metrų „slinkti“ palei uolos kraštą ir po to užšokti ant to akmens. Lyjant tai iš tiesų pavojinga. Sūnui pasisekė, kad nepastebėjome, kaip jis ant to akmens lipo. Gerai, kai viskas gerai baigiasi.

Pats ėjimas pirmyn atgal užtruko apie 5-6 valandas. Šį kartą tikrai nepavargome, tik kartais buvo nejauku laipioti slidžiomis uolienomis. Įsigudrinome šiek tiek nukrypti nuo maršruto ir eiti samanotomis vietomis. Taip ėjome zigzagais, bet kelias buvo lengvesnis ir ne toks slidus.

Pats kelias, vedantis prie Kjerago labai įspūdingas. Čia jau kitokie kalnai: samanoti ir dėl to labai margi ir tuo žavūs. Palei kelią ganosi ir, sakyčiau, laisvai jaučiasi avys. Vairuotojams, manau, nuo tokio jų laisvės jausmo nelabai jauku (viena pasibaidžiusi vos neiššoko prieš mašiną), nors mums, keleiviams, buvo smagu į tas aveles dairytis ir fotografuoti.

Nusileidus iki kemperio ir patenkinti savimi, kad tokiu oru išdrįsome žygiuoti, pajudėjome link Švedijos.

Paskutinis aplankytas „objektas“ Norvegijoje – Heddal 1242 m. medinė bažnyčia (Heddal Stavkirke). Jau buvau praradusi viltį tokią pamatyti, nes vis būdavo nepakeliui. Labai apsidžiaugiau, kai nužiūrėjau, kad pastarąją bus galima aplankyti. Ši tribokštė, smailiaviršūnė trijų navų katedra – didžiausia viduramžių bažnyčia Norvegijoje. Lyg ir gundėmės užeiti į vidų, bet 10 Eurų vienam žmogui kaina tą norą prislopino. Bevaikštant pradėjo lyti, todėl nieko nelaukdami suskubome į savo kelionės transporto priemonę ir pajudėjome  link namų.

Dar namuose buvo suplanuota grįžtant aplankyti Oslą ir keletą valandų iki kelto paskirti Stokholmui. Dar kelionės pradžioje atsisakėme planų aplankyti Oslą. Turėjo daugiau laiko likti Stokholmui.. Gal būtų ir pavykę, jei paskutinę dieną būtumėm trumpiau miegoję ir, jei nebūčiau prisimminus, kad nenusipirkau suvenyro, kurį kolekcionuoju. Daug kartų vis stojome miesteliuose, bet to suvenyro taip ir neradome. Kaip paguodos prizą kažką panašaus nusipirkau tik įvažiavus į Švediją. Nieko tokio, jau turiu planą chuliganą, kaip man jį gauti. Į Švediją įvažiavome jau visai sutemus, todėl neilgai trukus kolonėlėje stojome miegoti.

Vienuolikta diena. Kelias per Švediją iki Stokholmo. Pavažiavę pusdienį supratome, kad ir Stokholmas lieka kitam kartui, todėl ramia sąžine keletą valandų praleidome prekybos centre ir prisidėjome prie Švedijos ekonomikos palaikymo.

Važiavome Švedijos keliais ir širdį spaudė, kad palikome nuostabiąją Norvegiją. Tai, turbūt, pirmoji aplankyta šalis, į kurią aš dar norėčiau sugrįžti…

Dvylikta diena. Tik išvažiavus iš kelto pirmoje kolonėlėje nusipirkome ledų. Hmmm, kaip skaniai mes juos valgėm. Toliau – jau pažįstamas kelias namo… Ši nuostabi kelionė baigėsi, bet laukia dar kitos… Laukia dar daug pirmųjų kartų…

Dabar galiu pasakyti, kad Norvegija tikrai atrado vietą mano širdyje. Tai šalis, kurios grožio žodžiais perteikti neįmanoma. Reikia ją pamatyti ir pajausti širdimi.

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (1 vote cast)
Norvegijoj irgi būna vasara, 5.0 out of 5 based on 1 rating

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook