Būtina pamatyti
  • Alesund miestelis
  • Trolių kelias
  • Geirangerio fjordas
  • Nigardsbreen liežuvis (Jostedalsbreen ledynas)

Autobusu per Skandinaviją III

2010-12-07 Autorius egle Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

9’tą dieną keliamės labai anksti ir vaikštinėjam apgraibomis po Svolverio miestelį, iš kurio po valandos kelsimės keltu į Skutviką. Viskas skendi labai tirštame rūke, tad mes nutariame nebesistengti kažką įžiūrėti vietinėje architektūroje, o patraukiame į nediduką prekybos centrą. Ten mus nustebino žemos išparduodamų prekių kainos, kokių pas mus nerastum net per pačius pačiausius išpardavimus. Ir visa tai Norvegijoje – neįprasto brangumo šalyje. Kaip išsireiškė pakalbinti vietiniai žmonės: jūs turbūt turtingi, jei keliaujate po Norvegiją. Mums, žinoma tai sukėlė šypseną, nes, kaip jau įsitikinome, ir ten galima keliauti neturint maišo pinigų. Vis dar nustebę, šį bei tą nusiperkame, papildome lauktuvių atsargas ir žygiuojame kelto link. Kelte praleidžiame 3 val., daugiausia laiko snausdami, nes šioj kelionėj mums labai trūksta miego. Bet juk ne bambą vartyt atvažiavom. Grįžtame į žemyninę Norvegijos dalį ir dantytais fjordų krantais riedame toliau. E6 kelyje vėl kertame poliarinį ratą. Pasivaikštom po tam skirtą kompleksą (šįkart jau rimtesnį ir be Kalėdų Senelių draugijos) ir apylinkes. Aplink visur, kur tik akis užmato – į krūveles žmonių sudėlioti akmenukai. Taip ir neišsiaiškinom – kodėl ir ką tai reiškia… (papasakokit, prašau, jei kas žinot.) Nakvojam kaip jau įprasta – kempinge.
10’tą dieną privažiuojame Tronheimą, senąją vikingų sostinę. Dabar tai nedidelis akademinis miestas, turintis tik 170 tūkst. gyventojų, tačiau tapęs mokslo centru šiaurės Norvegijoje.
Deja, bet ekskursija po miestą buvo trumpa, nes bendrakeleivių tarpe pasitaikė nemažai futbolo aistruolių, kurie labai norėjo pamatyti vakare vykusį pasaulio futbolo čempionato finalą… tad gana anksti parsiradome į kempingą. Kaip dažnai pasitaiko, Dievas iš šių planų skaniai pasijuokė –  atvykus į kempingą netoli garsaus Trolių kelio, pasirodė, kad televizoriaus čia nėra. Finalo teko klausytis norvegiškai per kaimyniniame namelyje apsistojusių norvegų automobilio radiją… tradiciškai – su gėrimu ir užkanda. O tuo tarpu mes, kaip ir kiti afutboliški keleiviai, vaikščiojom po nuostabiai gražias apylinkes. Kempingas įsikūręs slėnyje tarp kerinčio grožio kalnų, supančių jį puslankiu, o debesys plaukia pažeme… atrodo kad pasivijęs galėtum atsigulti ant jų ir dar atsispirti nuo kalno. Pasigrožėję grįžom į kempingą… o ten kaip tik ir radom sporto aistruolius rimtais veidais įtemptom ausim rymančius aplink automobilį…
11’tą dieną iškart po pusryčių pasidžiaugiam giedru ir saulėtu oru ir skubam pravažiuoti Trolių keliu, kol nepakilo rūkas (kaip dažnai šiose apylinkėse būna, beje, kaip ir visur Norvegijoje, juk keliaujame po lietaus šalį). Trolių kelias – viena labiausiai lankomų šalies vietų ir tikrai neveltui. Gruzinų karo keliu to nepavadinsi, nes kelio danga labai gera, tačiau tai, kad autobuso vairuotojas prieš išvažiuodamas iš praplatėjimo iš anksto įsitikina, kad penkiuose staigiuose posūkiuose nesutiks kitos transporto priemonės – tai irgi šį tą sako. Aišku, turistai griūvantys nuo vieno autobuso krašto prie kito, vairavimui tikrai padėjo, tačiau atsilaikyti tam tikrai buvo neįmanoma: žiūrint pro vienos pusės langus į vis gilėjantį slėnį buvo toks įspūdis, kad kylam su autobusu tiesiai į dangų… o pažiūrėjus pro kitą pusę norėjosi pasilenkt pro uolas, vos vos prasilenkiančias pro langą. Atrodo, kad dar vienas posūkis – ir pamatysi visą Norvegiją kaip ant delno… Užkilus ant kalno sustojom specialiai turistams paruoštoje aikštelėje ir dar kartą pėsčiomis nuėjome iki apžvalgos aikštelės, kad pasigrožėti tuo įspūdingu vaizdu. Neilgai… nes rūkas su vėju per kokias 10 minučių pakilo aukštyn ir pilnai uždengė visą vaizdą. Toliau važiavom kaip ežiukai rūke – beūkaudami nuo naujų įspūdžių :)
Atvykstam į Alesundą. Pirmiausiai pakylam ant kalno, iš kur atsiveria miesto panorama. Žodžiais neperduosim, geriau pažiūrėkit nuotrauką. Nepameluosiu – gražesnės miesto panoramos nematėm iki šiol (rašome praėjus 4 metams po kelionės). Beje, ten pat panoraminėje aikštelėje galima sėsti į traukinuką ir nusileidus nuo kalno juo pavažinėti po miestą. Po patį miestą vaikščioti jau nėra taip įspūdinga, nors jis jaukus ir gražus. Anksčiau buvęs medinių pastatų miestas visas sudegė per naktį praeito amžiaus pradžioje. Vėliau buvo atstatytas art noveau stiliumi. Keletas valandų mieste prabėga nepastebimai ir mes jau keliamės keltu per dar vieną Norvegijos grožybę – Geirangerio fjordą. Pats fjordas pripažintas vienu gražiausių šalyje ir pelnytai įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Fjordo gale įsikūręs Geiranger miestelis, į kurį leidžiantis nuo kalno dar vienu įspūdingu serpantinu – Erelių keliu – pajuntame stiprų svylančių stabdžių kaladėlių kvapą… Taigi – neplanuotas pusvalandžio sustojimas miestelyje. Veltui laiko negaišom – padarėm fotosesiją su vietine įžymybe – didele trolio statula, kuris yra dažno miesto bei kitų turistinių objektų papuošimas šiaurės Norvegijoje. Atvėsę vėl kylame į kalną pasigrožėti šio fjordo panorama. Tai būtent ta vieta, iš kurios daromos nuotraukos, dažniausiai matomos reklaminiuose leidiniuose.
Šis vakaras pasitaikė visai įdomus – nutarėm surengti suneštinį vakarėlį. Ir gana dainingas vakaras išpuolė, mat bendrakeleivių tarpe daug choristų buvo… o kiti kempingo gyventojai vis ateidavo pasižiūrėti ir negailėdavo aplodismentų. Dar kelios minutės šlovės :)
12’tą dieną pakylam labai jau anksti, ne savo noru žinoma, bet toks jau planas. Pakeliui į Lomo miestelį užsukame apžiūrėti vienos iš didžiausių, seniausių ir gražiausių stafkirkių (stafkirkė – tai gana maža senovinio tipo bažnyčia, pastatyta išskirtinai iš medienos, išorėje apkalta lentomis, tačiau jos išdėstytos būtinai tik vertikaliai).
Lomas – jaukus miestelis įkurtas įspūdingame kraštovaizdyje. Buvo dar labai ankstus rytas, judėjimo beveik jokio, vienur kitur dar tik atidaromos įstaigos. Pro Lomą teka srauni kalnų upė su slenksčiais, o per ją medinis tiltas. Čia vienas iš tokių vaizdų, kai “galima be galo ilgai žiūrėti į tekantį vandenį”. Viskas būtų puiku, jei ne… ore tvyrantis mėšlo kvapas. Nors kitiems tai visai netrukdė, mums kažkaip gadino bendrą įspūdį – niekaip neįsipaišė į bendrą vaizdą kartu su vienoda jaukia spalva nudažytais viso miestelio namukais.
Toliau dar vienas mums iki šiol nematytas reginys – ledynas. Atvykome prie Nigardsbreen liežuvio, kuris priklauso Jostedalsbreen ledynui. Nigardsbrren nusidriekęs per Jostedalen slėnį ir baigiasi beveik prie pat Nigardsbrevatnet ežero (turbūt sunku atsiminti visus Norvegiškus pavadinimus, tokius neįprastus lietuviškam tarimui). Iki pat ledyno plukdo laiveliu, tačiau galima per pusvalandį nueiti uolėtais krantais. Buvome tam pasiryžę, tačiau lynojo ir mūsų avalynė tokiam žygiui buvo netinkama, o eiti per šlapius akmenis buvo labai slidu ir pavojinga. Vis dėlto pabandėme… bet greit apsigalvojome ir pasirinkome keltis laiveliu. Nors dalis keliauninkų nepabūgo ir šlapiomis kojomis atšlepsėjo per akmenis iki tikslo. Lankytojų saugumui ledynas aptvertas ir paliesti jo tikrai negalėjom, tačiau tas jo neįprastas mėlynumas užbūrė… net lietui lyjant ilgai stovėjom ir žiūrėjom į jį. Visas suskeldėjęs siaurais aštriais plyšiais nuo judėjimo, plyšiai tartum prarajos – pamatai ir supranti, kas nutiktų jei einant ledynu staiga įkristum į tokią… Tačiau kai matai priešais save didžiulę, nesuvaldomai išsiveržusią iš rėmų gamtos stichiją, tartum staiga sustingusią – vaizdas tikrai pakeri… pasijunti mažas, nes suvoki, kad čia per amžių amžius grumiasi kalnai ir vanduo…
Šiai dienai įspūdžių jau pakako. Tą vakarą jau net nebevakarojam su kitais…nuovargis mus įveikė.

(laukite tęsinio)

Daugiau nuotraukų iš mūsų kelionės po Skandinaviją galite pažiūrėti Picasa albume:

Scandinavia

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook