Būtina pamatyti
  • Bergenas
  • Kriokliai: Twinden, Voringfossen ir Latefossen
  • Preikestolen uola
  • Stokholmas

Autobusu per Skandinaviją IV

2010-12-24 Autorius egle Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

13 diena. Vėl išvažiuojam labai anksti ryte. Vis dar mieguisti atvykstam į Laerdal miestuką įsikūrusį ramiame slėnyje. Senoviniai XIXa. pastatai aiškiai atsispindi fjordo vandenyje ir viskas taip ramu ramu, vanduo atrodo kaip veidrodis… toks įspūdis, kad čia sustojo laikas. Apskritai pastebėjome, kad Norvegijoje darbo dienos viduryje (kai judėjimas gyvenvietėse turėtų būti intensyviausias) bet kuriam mieste galima išvysti vos vieną kitą žmogų. Beje, norvegai labai mėgsta važiuoti į kalnus (dažnas net turi savo kalnų namelį) pailsėti nuo miesto “šurmulio”. Kur jis – šurmulys?? Mes jo nesutikome :) Miestelis garsus tuo, jog ten yra lašišų veisimo muziejus. Jame nesilankėme, nes kaina tikrai buvo norvegiška, o pati vietovė labai graži ir įdomi. Tad čia ir nusprendėm praleisti savo laisvą laiką.
Toliau visai smagu – plaukimas vienu siauriausių fjordų iš Aurlando į Gudvangeną. Tarp šių miestelių yra ir kelias (mūsų autobusas juo ir nuvažiavo), tačiau plaukti žymiai įdomiau. Siauriausioje vietoje fjordo plotis tesiekia 60m. Pačiam laive dar ir radijo gidas yra. Tikras poliglotas, net 4 kalbom pasakoja apie aplinkinius vaizdus ir įžymybes. Bet jei jo klausyti įtempus ausis, tai jis gali suryti visą dėmesį – taip galima pražiopsoti ir pačias grožybes.
Kol plaukėm (trukmė – 2 val.) oras tiek kartų pasikeitė, kiek dar nebuvome matę: užtraukė rūkas, šiek tiek nulynojo, vėl saulė išlindo, vėl rūkas… ir vėl iš pradžių. Bet visa tai kažkaip derėjo su kraštovaizdžiu ir nei kiek neliūdino. Pagalvojom, kad iki pilnos laimės besigrožint vaizdais, trūksta tik kavos… Sumokėjau 10 litų. BRRR… patikėkit, šlykštesnės kavos nesu gyvenime gėrusi.
Pakeliui į Bergeną užsukame pasigrožėti Twinden kriokliu, po juo netgi pasivaikštom, papyškinam kadrų (kiek leidžia sąlygos, nes krioklys toks stiprus, kad aplinkui, atrodo, vien purslai), sušlampam, kažkas dar netyčia įkrenta po kriokliu… bet pažiūrėjus iš šono – norėjosi tai ir pačiai pakartoti :).
Į Bergeną atvykstam pavakare stipriai pliaupiant lietui, dėl ko ir pakeitėm šiek tiek planus: nebekylam traukinuku į kalną pasigrožėt miesto panorama, o liekame pensione ir nutariame draugiškai pasigaminti vakarienę. Virtuvėje sutinkame du lietuvaičius, uždarbiaujančius šiame lietaus krašte. Trumpai pabendraujame, prisikemšame pilvus, ir nesipriešinę iškart atsiduodam mus mikliai apėmusiam miegui.
14 diena. Lankome Bergeną. Su grupe aplankome įžymiąją Hanzos pakrantę bei žuvų turgų. Šie objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Paskui leidžiamės klajoti po miestą dviese. Pėsčiomis apeiname visas miesto centre esančias įžymybes, katedrą, Rododendrų žieduose paskendusį universiteto botanikos sodelį. Bergene yra graži tradicija per pietus palyti. 300 dienų per metus čia yra lietingos. Miestas išties žavus, žalias. Viskas atrodė tikrai gražu, kol nesupratom, kad miesto centre labai trūksta tualetų :) Beje, kažkas žuvų turguje nusipirko krevečių… matyt žmogus tikrai labai jas mėgsta, nes dar nepradėjus autobusui judėti, jis neiškentė ir pradėjo jas lukštenti… mums betrūko tik užkasti svogūnu, kad papildyti kvapų “puokštę” :)
Bevažiuojant prie tikrai nemenko dydžio (Norvegijos mąstais) Voringfossen ir Latefossen krioklių, pas save į autobusą pavažinėt po apylinkes priėmėm vietinio rajono merą, labai gerą mūsų vadovo draugą. Vardo ir pavardės tikrai nepamenam, bet tai šviesus žmogus, gavęs Lietuvos ordiną už paramą Lietuvai, nes kažkada intensyviai čia vežė labdarą. Iš jo daug sužinojom apie vietines apylinkes, Norvegiją ir kiek svarbūs yra Norvegijos ekonomikai kriokliai, kaip elektros gavybos šaltinis (Norvegijoje labai didelė dalis elektros energijos gaunama iš elektrinių, kurios išnaudoja krioklių, bei kalnų upių vandens energiją).
Tądien atvykę į kempingą sužinojom, kad po apylinkes vaikšto meška. Kaip ir nejauku pasidarė eit paslampinėt aplinkui. Nors gyvą mešką laisvėje norėtųsi pamatyt, bet tą vakarą pasitenkinom grožėdamiesi gamta nuo namelių prieangio.
15 diena. Taigi – antras keliones “cvekas” (iš dviejų, pirmas buvo – Nord Kapp’as) – kopsim į Preikestolen (išvertus – “sakyklos”) uolą. Apytikriai pusė grupės susirinko prie autobuso, kita pusė liko tyrinėt apylinkes (tikriausiai tie, kas norėjo mešką pamatyt :)). Keltu persikeliam per smaragdinius fjordo vandenis ir netrukus mes jau miklinam kojas lipdami į kalnelį. Kolkas tik kalnelis, dar šiek tiek mediniu takeliu per lygumą ir tada prasideda rimtesnis kopimas. Atrodo, kad čia buvo tiesiog uola, ją pasprogdino, o rezultatą taip ir paliko – tiesiog suversti akmenys, per kuriuos ir lipa atkaklieji turistai. Pati uola statmenai iškilus 604 m virš Lyse fjordo. Iki jos kapanotis tenka apie 2 val. lipant per bet kaip sukritusius akmenis, kurie, šiaip jau, pasitarnavo kaip laipteliai. Geriau fiziškai pasiruošę kopė greičiau, bet mes dažniau pailsėdami, norėjome pratęsti tą malonumą besigrožint viena už kitą nuostabesnėmis panoramomis …ir pasiekę uolą neskubėjome leistis žemyn.
Tikrai sunku nupasakoti tą vaizdą ir tų akimirkų jausmus… kai stovi ant uolos krašto, tiesiai po kojomis žemyn išsiraitęs guli smaragdinės spalvos fjordas, kraštuose statūs uolėti krantai, fjordu plaukia, iš pažiūros, mažyčiai laiveliai… o pats jautiesi tikrai vertas grožėtis visu tuo vaizdu. Tartum matytum viską iš paukščio skrydžio… Sakyčiau, būnant Norvegijoje – būtina užlipti ant šios uolos.
16 diena. Atkeliavome ir iki šalies sostinės. Čia jau mus pasitiko vasara. +22 laipsniai mums jau buvo per karšta, nes paskutines dvi savaites “mėgavomės” 9-10 laipsnių šilumos temperatūra. Oslas – pakankamai modernus miestas, tačiau kuklus kaip ir viskas Skandinavijoje… nors čia jau matėsi šiek tiek įmantresnės architektūros, ne vien mediniai vienas į kitą panašūs nameliai. XIII a. pilis, pastatyta  Norvegijos sostinės gynybai (buvo naudojama ir kaip kalėjimas) bene seniausias statinys mieste.  Miesto lankymą pradėjome nuo Bygdoj pusiasalio, kuriame išsidėstę pagrindiniai miesto muziejai. Čia kiekvienas galėjo rinktis, kurį muziejų aplankyti. Mes pasirinkom Kon-Tiki muziejų. Čia radom ekspoziciją apie senovės laivybą bei daug laivų maketų, žemėlapių ir kitokios informacijos apie žymiausius praeito amžiaus plaukimus su senovinio tipo laivais (suręstus iš šiaudų ar panašios žaliavos), kuriais buvo perplauktas Ramusis bei Atlanto vandenynai. Kon-Tiki laivas (originalas), kuriuo Thor Heyerdahl (norvegų rašytojas bei tyrinėtojas) perplaukė Ramųjį vandenyną iš Pietų Amerikos iki Polinezijos (beje, lygtai iš antro karto :)) taip pat saugomas šiame muziejuje. Tuo jie įrodė, kad žmonių migracija tarp žemynų vyko kurkas anksčiau nei Kolumbas perplaukė Atlantą.
Gustavas Vigelandas buvo žymus XXa. norvegų skulptorius, kurio skulptūros patalpintos didžiuliame išpuoselėtame Frognerio parke – mėgstama vietinių gyventojų pasivaikščiojimų tarp žydinčių gėlių ir skulptūrų bei piknikų rengimo vieta.
Patraukiam labiau link centro… Vairuotojai mus išleidžia prie Oslo rotušės ir mes pėstute, kas sau, keliaujam link pagrindinės miesto gatvės – Karl Johans Gate – mat čia išsirikiavę pagrindiniai miesto objektai: Norvegijos parlamentas, Oslo universitetas, Katedra, Nacionalinis Teatras ir t.t. Gatvė atveda tiesiai prie karališkosios šeimos rezidencijos, apgaubtos kukliu parku. Puiki vieta, kur, palepindami kojas, po visų ekskursijų išsitiesėm ant pievelės.
17 diena. Priešpaskutinę kelionės dieną lankome žymiausią iš šiaurės šalių sotinių – Stokholmą. Pirmiausiai stabtelime prie karališkosios šeimos vasaros rezidencijos užmiestyje. Didžiulis parkas atviras visiems lankytojams, bet į rūmus, deja, nepakliūsim. Ir rūmai, ir parkas skandinaviškai tvarkingi ir kuklūs, jokios pompastikos (šiek tiek puošniau nei Osle)… kas mums labai patinka Skandinavijoje (nors iš dalies keista, nes visai šalia – Rusija, pompastikos ir blizgesių mėgėjai). Vėliau dar aplankome senamiestį. Viso Stokholme teturėjom tik keletą valandų, kas, aišku, buvo tikrai mažai tokiam miestui (teks dar kartą ten nuvykti ir nusivežti vaikus). Dėl laiko stokos nepatekom į Rotušę, apžiūrėjom tik kiemą ir katedrą. O taip norėjosi pabūti toj salėj, kur pagerbiami Nobelio premijos laureatai. Bevaikščiodami Gamla Stan salos pagrindinėje (siauroje) gatvelėje mūsų uoslę pakuteno nuostabus keptų vaflių kvapas. Toliau nieko nematėm – ėjom pagal kvapą kol radom… ech, skaniųjų ledų krautuvėlę, kur tiesiog lauke kepė vaflius ledams… turbūt specialiai tam, kad kvapas pasklistų po visą gatvę ir viliotų klientus. Ir tikrai – suveikė :) Nors ledai irgi buvo skanūs.
Prie nuolatinės karališkosios šeimos rezidencijos stebėjome sargybos keitimosi ceremoniją ir įsitikinome, jog Švedija tikrai liberali valstybė: karališkosios sargybos paradui vadovavo juodaodė moteris. Manau, tą vargiai rastume kokioje kitoje Europos karalystėje.
Kai laikas Stokholmui išseko, vėl susivertėm į autobusą ir patraukėme jau link kelto, kuris gražins mus į “senąjį žemyną” – Pabaltijį :)
Keltui plaukiant iš Kapeslskaro į Paaldijską, vakarojome denyje su dainomis. Visiškas štilis jūroje suteikė mums galimybę smagiai praleisti denyje paskutinį vakarą, kur visi malšino liūdesį dėl besibaigiančios kelionės dainomis bei bendravimu su šlakeliu kokio nors tauraus gėrimo.
18 diena. Kelionė per Estiją ir Latviją namo. Mums įprastas kraštovaizdis nebedžiugina akies. Dažnas snūduriavimas ritmingai linguojant autobusui ir atsisveikinimo su bendrakeleiviais ritualai. Prie Šiaulių pirmieji bendraminčiai palieka autobusą…

(pabaiga)

Daugiau nuotraukų iš mūsų kelionės po Skandinaviją galite pažiūrėti Picasa albume:

Scandinavia

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 0.0/5 (0 votes cast)

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook