Būtina pamatyti
  • Pirino nacionalinis parkas
Būtina paragauti
  • Šopskas salotas
Būtina žinoti
  • Reikia turėti grynų pinigų, mažai kur priima korteles

Bulgarijos irgi protu nesuprasi

2011-02-19 Autorius egle Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (5 votes cast)

Yra toks visiems gerai žinomas posakis apie Rusiją, kuris labai taikliai apibūdina Bulgariją..
Bet apie viską nuo pradžių.
Visada traukia ten, kur dar mūsų kojos nebuvo įžengusios, tad ir leidomės likimo nešami bet kur, nors nedegėm noru aplankyti šią šalį. Tiesiog giminaitis įsigijo apartamentus mažame Bialos miestelyje ant Juodosios jūros kranto..ir pasiūlė ten apsistoti. Pajūrys ne ta vieta, kur mums patiktų leisti laiką, tačiau karts nuo karto pasiautėti bangose tikrai vilioja. Nuspręsta – važiuojam.
2009-ųjų birželis išpuolė nepaprastai šaltas ir lietingas, džiaugėmės galėdami sprukti kur šilčiau… nors  šilumą radom tik po 3 dienų, atvykę į Buchareštą. Į Bialą nuvyktum  ir greičiau, bet mes nusprendėm per aplinkui, pakeliui dar kai ką aplankant.
Taigi – Krokuva, Lenkų karališkasis miestas. Na, ne visai lenkų – Jogaila (lenk. Jogiello) irgi Vavelyje ilsisi. Vakarinis pasivaikščiojimas po senamiestį, turbūt tikrai įspūdingas saulei šviečiant, kiek mažiau – lyjant. Kaip tik pastarąjį ir teko patirti. Nes ir čia lietus pliaupė kaip Lietuvoj. Kaip visada, stengėmės paragauti vietos nacionalinių patiekalų (išskyrus fliakus) ir, kaip visada, mūsų vaikai tuos planus sujaukė. Niekaip nepavyksta jų įkalbėti ragauti naujų patiekalų – jiems reikia picos ir taškas. Matyt reik dažniau keliaut po Italiją… Po sočios vakarienės visai nesinori toliau slampinėt po miestą. Einam miegot.
Ryte vis dar lyja. Namie tokiu oru būtų sunku ir iš patalo pakilt, bet juk mes keliaujam!! Kokie miegai?? Pirmyn Į Vavelio pilį. Trumpas ekskursas ir ratai rieda tolyn – per Slovakiją, besigrožint snieguotomis Tatrų viršūnėmis, aplankant Spiš pilį, pernakvojant Vengrijoj, ir toliau per Rumuniją.. Čia ir vasarą sutinkame :) Nakvynė Sibiu mieste, pačiame senamiestyje, kur beveik kiekvienas namas – architektūros paminklas. Pirmą kart čia lankėmės prieš gerą pusmetį kelionės po Rumuniją metu. Tada labai patiko, dabar irgi nei kiek ne mažiau. Vakarojam kavinėje centrinėje miesto aikštėje, vaikai siautėja prie šokančių fontanų. Kai Dainius (turbūt mintimis dar Vengrijoje) užsiprašo Vengriško alaus, padavėja švaria anglų kalba primena, kad mes jau Rumunijoje, gal norėtų vietinio alaus paragauti. Šis raudonuodamas atsako, kad kaip tik to ir norėjo, ir tarsi žinovas užsisako bokalą “Ursus”… praeitoj kelionėj visas vietinio alaus rūšis išragavo. Šis alus ir man patiko (nors alaus aš nemėgstu).
Dar nuo praeitos kelionės Rumunijai jaučiu simpatiją, nes tada viskas pavyko sklandžiai, net oras lapkričio mėnesį lepino vasariškas (kas irgi neįprasta šioms platumoms), o šalis stebino savo grožiu. Šį kartą taip mėgavausi tik Fagarų kalnais, visa kita šalyje man pasirodė kitu veidu, tačiau pirmo įspūdžio nesugadino. Mūsuose vyrauja keistas stereotipas apie Rumuniją, kaip šioje šalyje pilna čigonų ir kitokių negandų. N-E-T-I-E-S-A. Kai kurių dalykų galėtumėm iš jų net pasimokyt. Šalis, žinoma dar pakankamai atsilikus, bet žmonės labai geranoriški ir paslaugūs. Kai tik mums prireikdavo jų pagalbos – jos visada sulaukdavome.
O vat apie Bulgariją galvojama kaip apie labiau civilizuotą kraštą…N-E-T-I-E-S-A :) Mes irgi taip galvojome, kol…neteko ten pabūti. Manėm, kad į Europos Sąjungą bet ko ten nepriima… Sakyčiau juos priėmė gerokai per anksti. Bet apie tai vėliau.
Dabar gi (grįžus prie Rumunijos) pagaliau važiuojam garsiąja Transfagaro magistrale. Buvo labai gaila kai to negalėjom padaryti praeitais metais, nes magistralė atidaryta tik nuo birželio iki spalio, o žiemą ir pavasarį magistralė uždaryta dėl galimų sniego griūčių. Fagarų kalnai aukščiausia ir atšiauriausia Rumunijos Karpatų kalnyno dalis. Magistralė tiesta kaip strateginis karinis kelias N.Čeušesku paliepimu, jungiantis Sibiu ir Piteši miestus (tuo pačiu Transilvanijos ir Valachijos regionus). Važiuojant keliu DN7C, kuris kerta kalnyną, atsiveria magiški vaizdai, grožimės užburiančiomis panoramomis, kurių žodžiais neperduosi. Todėl rekomenduojam (gal net sakyčiau – būtina) pravažiuoti šia magistrale. Vaikams buvo džiaugsmo radus nemažus plotus dar neištirpusio sniego. Apibūdinimui labai tiktų angliška frazė – It made my day.
Toliau – tiesus kelias į Buchareštą. Neplanavom klajoti po miestą, tik norėjom pamatyti liaudies rūmus, taip pat statytus N.Čeušesku laikais. Ta jo didybės manija sukūrė ir neblogų dalykų, žinoma, priemonės buvo nepateisinamos. Įdomu būtų paklajot po to pastato vidų (arba kaip Top Gear komanda – pavažinėti jo požeminiais tuneliais), bet jau vakarėja, ten tikrai niekas neįleis. Pastatas didelis, bet įsivaizdavau jį esant dar didesnį. O kadangi stovi jis beveik pačiam centre miesto – teko susipažinti ir su vietiniais vairavimo ypatumais (kas verta atskiros temos). Jei trumpai tariant – čia Europos Indija, visiškai niekuo nepanašu į kitus Rumunijos miestus. Gerai, kad mes irgi savotiškai užgrūdinti kaunietiško vairavimo kultūros, galbūt todėl mūsų labai nenustebino tokie momentai, kaip pvz.  už sankryžos iš trijų tiesiai vedančių juostų lieka tik dvi… ir vistiek visi nors ir garsiai signalindami, bet kažkaip į jas sutelpa. Dar įdomiau pasidaro, kai supranti, kad parkavimo vietų pardavinėjimas čia atskiras verslas, valdomas išskirtinai čigonų (beje, tik Bucharešte jų ir matėm daugiau pasiskleidusių): vat, jei nori sustoti kur centre prie pastato – susimoki keleta lėjų, ir gali būt ramus… aišku, jei radai vietą, gali palikt automobilį ir taip, bet ramus jau nebūsi :) Aaa.. vos nepamiršau – vakarieniavom mes Drakulos Klube. Daugelis keliautojų nerekomenduoja ten lankytis, mes pritariame jų nuomonei. Ne tik restorano interjeru bandoma išgąsdinti klientus, blogu aptarnavimu taip pat. Tokio arogantiško aptarnavimo nebuvau iki tol patyrusi, nepatyriau ir po to. 170 Lt sąskaita už visai paprastus patiekalus mūsų pardavėjai pasirodė per maža, kad galėtume atsiskaityti kortele (beje, ji pati pagal tai sprendžia, ar turite mokėti grynais, ar galite kortele). Nenustebome, kad tą vakarą buvome vieninteliai lankytojai.
Nakvojome Giurgiu mieste paprastučiame motelyje visai prie Bulgarijos sienos. O pasienyje – nauji nuotykiai… Rumuniją nuo Bulgarijos skiria Dunojaus upė, per kurią nutiestas tiltas. Prieš tiltą – pasienio postas. Tikrina dokumentus ir renka mokestį už važiavimą tiltu (6 EUR). Normalu. Keliaujame dviem automobiliais, privažiuojam prie atskirų postų. Mūsų draugai  po kelių minučių jau laukia aikštelės kitoje pusėje, o mes gi stringame ilgesniam laikui. Nekalbant apie tai, kad už mokestį negauname jokio čekio ar kvito, pareigūnui, matyt, pasirodo, kad galima pasipelnyt iš mūsų daugiau… ir jis pasigedo mūsų vinjetės. Mes nustebome, nes keliaujant prieš metus Rumunijoje lyg ir nereikėjo jokios vinjetės, bet čia jau aišku – patys kalti. Pasienietis kalbėjo tik rumuniškai (na, paklausus “do you speak english”, šis atsakė “yes, yes, fehler” :D). Tad kažkaip gestų kalba bandėm išprašyt, kad atiduotų dokumentus ir mes pagrįšim iki degalinės nusipirkti vinjetę. Bet šis liepia pravažiuot į aikštelę, pasilieka vairavimo pažymėjimą ir šaltu veidu dirba sau toliau. Matosi, kad jis net nesiruošia spręst problemos – laukia pinigų. Bandymą susimokėti už vinjetę tiesiai jam šis kategoriškai atmeta. Privažiuojančiame automobilyje radom tarpininkų, silpnai kalbančių rusiškai. Jis užklausia pasieniečio ir pats akis išpučia, mat pareigūnas 20 EUR užsiprašo. Vertėjas palinki mums sėkmės ir traukia savais keliais. Dabar jau ir lietuviškas kraujas užvirė. Plačiais pečiais užgulėm langelį, aiškiai duodami suprast, kad sekantys eilėje – mes, ir įžūliai pradėjom reikalauti viršininko. Šis gana normalus pasitaikė, suprato, kad situacija dabar jau nėra dėkinga nei mums nei jiems. Tad atidavė mums dokumentus ir dar gero kelio palinkėjo. Pagaliau pravažiavom tą tiltą…
Na,  čia bent jau vasara. Rusė pasirodė baisokas miestas, bet mes jau pasiekėm kelionės tikslą – Bulgariją. Karštis jau nebepakenčiamas. Netoli Varnos stojame apžiūrėti akmenų miško (Pobiti kamani). Bulgarai teigia, jog ši vieta – išskirtinę energiją skleidžiantis rajonas. Norint viską apeiti, tenka braidžioti po smėlį, kuris +35 laipsnių karštyje įkaitęs iki negalėjimo. Tik vaikams tas nerūpi, džiaugiasi gavę progą kojas pramankštint. Vaizdas kerintis, bet susirandu olą, kur įsitaisius pavėsyje laukiu kol visi pasiskrudins ant smėlio ir grįš. Grįžo negreit, nes buvo į ką pasižiūrėti – tie akmenys dėl erozijos įgavo labai keistas formas, tartum būtų daugybė antikinių apgriuvusių kolonų privirtę vidury dykumos.
Vakarėjant atvykstam į Bialą, pakeliui išbandę nacionalinę virtuvę. Įsikuriam 3 dienoms ir traukiam prie jūros, o ji už 100 m. Prie namų paplūdimys prastas, tad sekančią dieną traukiam kaimo keliukais į laukinį pliažą. Ten smagu, smėlis, rami jūra, jokio baro ar parduotuvės, jokių prekeivių, artimiausi kaimynai įsitaisę už kokių 200 m. Atgaiva! Ne ilgai džiaugiamės…saulė apgaulinga…nepadeda nei apsauginiai kremai…visi nusvylam, kas daugiau, kas mažiau.. tiek mums tų pliažų ir užteko. Gerai, kad prie namų baseinas buvo. Kitas dienas ten ir būnam po skėčiais. Išsiruošiam ir į Nesebarą, easntį ne taip toli nuo Bialos. Pirmiausia į vandens atrakcionų parką, kad vaikams nedingtų motyvacija keliaut :) Vakarop į senamiestį, įsikūrusį pusiasalyje, siaura juosta jungiantį su žemynu. Unikalią architektūrą darko gariūnų stiliaus parduotuvės ir kioskai, tarpusavyje taip glaudžiai sulipę, kad sunku rasti ir tarpą, kad nusifotografuoti prie kokio gražesnio pastato.

Šioje vietoje paminėčiau visa tai, kas mums Bulgarijoje nepatiko:

  • Bulgarai kalba tik bulgariškai. Jų kalba stebėtinai panaši į rusų, bet rusiškai jie nė kiek nesupranta. Mes daugmaž supratome apie ką žmogus kalba bulgariškai, bet jiems kalbančius rusiškai suprasti – tai misija neįmanoma. Tiesa, pajūrio rajonuose dar bando, mat iš turistų duoną valgo. Pavažiavus šalies gilumon – kalbos barjeras. Anglų kalba įmanoma bendrauti tik Pirino kalnų apylinkėse, kur gerai išvystyta turizmo infrastruktūra.
  • Vietiniai negerbia savo aplinkos ir visur mėto šiukšles. Patys matėm, kaip pro važiuojančios mašinos langą švystelėjo visą McDonald’s maišelį.
  • Perdėtai  didžiuojasi esą Europos Sąjungos nariai. Mūsų kelionės metu kaip tik vyko priešrinkiminė kampanija į Europos Parlamentą. Visus veidus, matytus plakatuose kas keli kilometrai, galima skirstyti į du tipus: nusikalstamo pasaulio atstovas arba tarybinės nomenklatūros stilius (kas turbūt irgi ne taip toli nuo pirmojo). Mums kilo būtent tokios asociacijos.
  • Visur ir absoliučiai iš visko spaudžia pinigus. Ilgainiui pradeda žiauriai erzinti. Kartais atrodo, kad turi susimokėti kelis kart daugiau vien todėl, kad nemoki bulgariškai.
  • Labai myli aukso papuošalus ir kitokio plauko tauraus metalo lenciūgus. Eina žmogelis, vedasi šunelį, žmogelio lenciūgas storesnis už tą, kuriuo šunelis parištas. Neturim nieko prieš stilių įvairovę, bet šitas stiliukas ten ryškiai dominuoja. Nori nenori peršasi mintis apie atitinkamą mentalitetą.
  • Reikia turėti daug grynųjų, nes kortelių beveik niekur nepriima.

Nebūna taip, kad viskas būtų blogai. Yra ten ir gerų dalykų. Mums patiko:

  • Nacionalinė virtuvė. Viską būtina išragauti, kainos nesikandžioja. Išskirčiau žuvies bei daržovių patiekalus ir salotas Šopska. Iki šiol prašau, vykstančiųjų į Bulgariją, parvežti vietinio ožkos sūrio ir tarkuotą jį barstau ant supjaustytų agurkų, pomidorų, paprikų ir svogūnų bei apšlaksčius aliejumi mėgaujuosi, prisimindama tą kraštą.
  • Nerealaus skonio arbūzai, trešnės ir pomidorai (ir turbūt kitos vietinės daržovės ir vaisiai).
  • Pirino kalnai ir apylinkės – verti vien tik pagyrimo.
  • Mūsų draugams labai patiko Juodosios jūros bangos ir akmenuota pakrantė.

Patinginiavę Bialoje vykstame į šalies gilumą. Tiksliau į Kazanlaką. Ten kažkur jo apylinkėse yra rožių slėnis, įkurtas rožių muziejus. Pirmą kart apie tai sužinojau iš A.Čekuolio pasakojimo. Nuo tada ir norėjau būti ten, įkvėpti natūralaus rožių aromato. Internete informacijos apie tai pateikta skurdžiai, radau tik rožių muziejaus svetainę. Vasaromis vyksta rožių festivaliai, deja, mes keliavom ne tuo laiku. Bet, maniau, jei A.Čekuolis apie tai kalba, tai žino tikrai arba yra ten buvęs. Kazanlakas ir garsus tik rožėmis, manėm, bus nuorodos, žmonių paklausinėsim. Neįvertinom Bulgarijos, tikėjomės pakliūti į civilizuotą šalį. Tuos 200 km nuo pajūrio iki Kazanlako važiavom gerą pusdienį (susidarė įspūdis, kad visi šalies kelininkai suvažiavo taisyti  vieną kelią). Kazanlake niekas nežino apie rožių slėnį, nors klausinėjom jų jau tiesiog bulgariškai, kad nesuprastų neteisingai. Jokių nuorodų…NIEKO. (beje, kol keliavom po Bulgariją – taip ir būdavo mažiausiai po vieną nelogiškumą ar nesusipratimą kasdien.) Galiausiai pagailo laiko, supratom situacijos beprasmiškumą ir nieko nepešę traukėm numatytu maršrutu toliau, kur už Avsenogrado prasideda Bulgarijos grožis – kalnai. Vakaras papuolė išskirtinai gražus, kalnuotais kalnų keliukais po truputį artėjom prie Pirino kalnyno. Nakvojom visai neblogam viešbutuke aukštai kalnuose, su puikiomis panoramomis. Vasarą čia klientūros mažai, matyt atgyja tik žiemą , kai prasideda slidinėjimo sezonas. Ryte – vėl nuotykis. Ateinam pusryčiauti į restoraną (pusryčiai įskaičiuoti į nakvynės kainą, kaip ir priklauso kiekvienam padoriam viešbučiui). Padavėjas klausia, ko norim, sakom pusryčių. Tas mūsų nesupranta. Kiek kalbų mokėjom, tiek kartų kartojom Pusryčių duokit. Tas vis tik nesupranta, ko mes iš jo norim. Vaikinas jaunas, bet su logika jam sunkiai sekasi sugyvent (hmm… žmonės pernakvojo ir atėjo į vietinę maitinimo įstaigą: ko jie gali norėt??) Šiaip ne taip susiradom administratorę, kuri jaunuoliui tarė stebuklingą žodį Zakuska (bulgariškai tai reiškia – pusryčiai) ir viskas stojo į savo vietas.

Toliau viskas buvo puiku. Bansko miestelis – vartai į Pirino nacionalinį parką. Ten jau viskas su turizmu tvarkoj: angliškai laisvai susikalbėsi, parkingas nemokamas ir t.t. Su vyresnėliu likom tyrinėt miestelį, kiti keliautojai kilo į kalnus pahaikint. Sprendžiant iš atsiliepimų, po savaitės vairavimo, bastymosi Bulgarijos keliais ir poilsio prie jūros, laipiojimas kalnuose buvo kaip tik tai ko reikėjo. Kopimas aukštyn pramintais takeliais beveik iki pat viršūnių, pralenkiant vieną kitą žydros spalvos kalnų ežerėlį ir pakylant virš debesų – tikrai privertė pamiršti visus kelionės nesklandumus ir mėgautis vaizdais… dėl kurių mes čia ir atvažiavom. Bet jie tuo pačiu gavo ir lietaus, mes gi skaniai pietavom tuo metu miestelyje. Bevaikščiodami senamiesčio gatvelėmis pastebėjome įdomu dalyką: jei žmogus miršta – ant namo durų kabina užrašą su juodu kaspinu, kuriame gali sužinoti kas ir kada mirė. Paskaitinėję supratom, kad tie lapai kabo mažiausiai pusmetį. Nakvojame Rilos kalnuose Rilos miestelyje, visai šalia įžymiojo Rilos vienuolyno. Viešbutukas naujas, savininką apibūdinčiau kaip nepamatuotų ambicijų žmogelį. Kaip pradėjo skiest, kad jie, girdi, jau Europos Sąjungoj ir po pusmečio pas juos jau bus euras, kaimynai serbai – banditai, Lietuva – tai Rusija ir t.t., ir pan. Kaip tik prieš kelionę skaičiau, kas ES užsuko pinigų kranelį Bulgarijai dėl neefektyvaus jų panaudojimo (atvirai sakant – dėl korupcijos). Užtat jo žmona mus tokiais pusryčiais užvaišino, dabar pirštus dar laižyčiau prisiminus. Iki Rilos vienuolyno visai arti ir įėjimas nemokamas (kas savaime stebina Bulgarijoj), tik keli levai už parkingą. Vienuolynas ne veltui įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą – toks architektūrinis grožis kalnų apsupty. Mažytėje cerkvėje giedojo vienuolių choras. Skambesys ir visko aplink derėjimas verčia susimastyt. Draugai liko prie vienuolyno pasivaikščiot kalnuose, mes gi grįžom į miestelį ieškot kokio autoserviso, nes kelionėj pradūrėm vieną padangą. Paslauga kainavo kokius 5 Lt ir čia mums labai padėjo mus užkalbinęs bulgaras (pamatęs LT numerius). Normaliausias vietinis per visą kelionę po šalį. Na, bet jis tik trumpam grįžęs iš Ispanijos, kur gyvena jau 10 metų. Matęs pasaulio ir moka kelias kalbas. Labai iškrenta iš vietinės populiacijos konteksto. Turi daug draugų lietuvių ir pasakė net konkrečią datą, kada Lietuva prisijungė prie ES. Pasakojo, kaip tada Ispanijos lietuviai džiaugėsi turį galimybę legalizuotis.
Smagiai pabendravę sulaukėm draugų ir mūsų kelias pasuko namų link. Gal nenorėdami susitaikyt su mintimi, kad kelionė baiginėjasi, leidomės į mažą avantiūrą. Kitur tai tiesiog nukrypimas nuo maršruto, čia gi kitaip nei avantiūra to nepavadinsi. Pamatę ruda nuorodą (taip Europoje žymimi gamtinės ar kultūrinės vertybės) išsukom iš kelio, kad pamatytumėm romėnų vilos griuvėsius. O čia kaip ir viskas Bulgarijoj: nuoroda ant pagrindinio kelio yra, o toliau maždaug galvokit patys. Galvojom, bandėm matuot atstumą, kur buvo nurodytas ženkle – nepadėjo. Aplink laukai, tiesa, gražiai žydintys. Paklaidžiojom truputį ir pasukom atgal. Nuotykiai tęsiasi. Kelionėje labai smagu pasiduoti spontaniškumui, bet matyt nereikėjo mesti kelio dėl takelio. Reikia grįžt į pagrindinį kelią, o čia ne tik mes, bet ir mūsų navigacija pasiklydo. Nusprendėm grįžt į miestą skambiu pavadinimu Montana, kurs buvo netoli tos vietos kur išsukom iš kelio. Čia irgi sukom ratus, kol dievas mūsų pasigailėjo. Dabar jau degėm noru greičiau iš tos Bulgarijos, juk siena jau čia pat. Rumunija atrodė kaip išsigelbėjimas. Pasienyje kaip tik ir gavom paskutinį lašą, kuris ir akmenį pribaigtų. Į žemėlapius jau įtrauktas tiltas, kurio tik koks metras pastatytas ir matosi, kad dar ilgai toliau nieko ten nevyks. Teko keltis keltu, kur kaina mus irgi išmušė iš vėžių – 30 Eur už automobilį su keleiviais, kad perkelt per upę. Norvegijoje keltai dvigubai pigesni. Bet čia dar ne viskas. Išvažiuojam iš kelto Rumunijos žemėse, o čia vaikšto žmogelis ir renka “uosto mokestį”. Įsivaizduokit tokį vaizdelį: lėktuvu skrendate kur nors ir išlipus iš lėktuvo jūsų neišleidžia iš oro uosto, kol nesumokate oro uosto mokesčio. Nuostabu… Ar kur nors kas nors tai patyrė?? Atsidūstam ir toliau jau be nuotykių namo :)
Vienas vokietis, po slidinėjimo atostogų Rumunijoje, šią apibūdino kaip deep soviet country (giliai sovietinis kraštas). Dabar aš jam patarčiau nuvykti į Bulgariją idant tai iš tikrųjų patirtų.
Bulgarijoj yra daug gražių vietų, turbūt nei pusės jų neaplankėm. Gal ir norėčiau ten sugrįžt po kokių 20 metų, pažiūrėt ar kas nors ten pasikeitė.

Daugiau įspūdžių iš šios mūsų kelionės rasite Picasa foto albume:

Bulgarija

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (5 votes cast)
Bulgarijos irgi protu nesuprasi, 5.0 out of 5 based on 5 ratings

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook