Būtina pamatyti
  • Tapyti vienuolynai (Painted Monasteries)
  • Bicaz kanjonas
  • Sigišoara
Būtina paragauti
  • Slyvų brendis tuika

Rumunijos nustebinti I

2011-03-16 Autorius Dainius Komentuoti
Skaityti toliau »

VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (2 votes cast)

Lapkričio pradžia… 4′a val. ryto… mes jau sėdim automobilyje. Po keturių valandų miego akys dar pilnai neatsimerkė… ir šiaip dar nelabai suvokiu ką aš čia darau… pamenu tik, kad prieš 5′ias valandas dar dirbau, grįžau namo, po to padėjau galvą ant pagalvės… daugiau nieko neatsimenu. Atsibudau kai… nors ne, dar neatsibudau :) Reik susikaupt, susivokt kaip kas kur, kad žinot į kurią pusę važiuot… aha – Rumunija… ten kažkur apačioj, į pietus… dar pamenu, kad per Ukrainą, tai reiškia ir per Lenkiją… per Marijampolę… tai į kairę ir tiesiai… ai, gi mes turim ir navigaciją :) …įjungiam …”tikslas surastas …skaičiuojami keliai… Už 50 metrų sukite į kairę”. Atrodo – jau atsibudau :)
Atsisuku atgal – ant galinės sėdynės vien daiktai… jokio bumbėjimo, zirzimo, nepasitenkinimo ir kaltinimo… Nuteikia maloniai :) atrodo, priešakyje laukia kažkas išgryninto tik mums dviem… laikas ribotas, bet pilna veiksmų laisvė. Man patinka :) Dar kelios minutės, kol įsitaisome automobilyje, kad būtų pakankamai vietos rankoms, kojoms, mintims ir patogu užpakaliams… priešakyje 720 km ir kokia 16 valandų kelio iki pirmos nakvynės Černivtsy mieste (Ukraina). Kelio kaip ir nelabai daug, bet pasiplanavom su atsarga – kai kelias nežinomas, maža kas…
Jaučiu, kad šita diena kelyje – kaip tik tai ko man reikia – kad mintys apie kelią ir fizinis nuovargis visiškai išstumtų iš galvos darbo rūpesčius. Patikrinta – visada suveikia… Gal ne taip greitai, kaip toj Graikijos reklamoj, kur pamiršta per 5 sec, kol mergina įšoka nuo jachtos į žydrą jūrą… bet kelias irgi gerai “nuResetina” smegeninę ir visus niekingus rūpestėlius :) taigi – važiuojam!
Per Lenkiją šaunam su vėjeliu… Tradiciškai – kelio remontai, nesibaigiantys kaimai ant pagrindinio tranzitinio kelio neleidžia įsismaginti kojai ant akseleratoriaus, bet pasitaikius momentui atsiimam su kaupu. Nors tie momentai irgi apgaulingi, pvz., kai primiršus apie kelių kokybę įsibėgėjom ir staiga – išilgai skilęs asfaltas vos neišskrodė mūsų automobilio… kurį laiką važiavom ramiau :D
Jau vakarojo, kai privažiavom Lenkijos-Ukrainos pasienį. Likus 7-8 km iki pasienio pastebėjom šalikelėje prismaigstytus šiukšlių maišus, vis tankiau išdėliotus pasienio link. Tai priminė, kad Šengenas čia jau baigiasi ir žadėjo naujus nuotykius. Taip ir buvo… Tada ir supratau, kad mes jau esam išlepinti gero gyvenimo: tai, ką patyrėm pasienio poste, mane labai nustebino ir gražino kokių 20′ies metų senumo prisiminimus, kai kertant Lietuvos-Lenkijos sieną ant specialių stelažų reikdavo išversti visas kuprines… Taigi – “kultūrinis šokas”, gal paprasčiausiai todėl, kad nesitikėjom to iš Ukrainos. Pasistengsiu apibūdinti trumpai: iš Ukrainos pareigūnų povyzos supratau, kad JIS čia vadas ir turi labai plačius (žymiai platesnius nei sveiko proto ribos) įgaliojimus, kad jis atstovauja valstybę, o mes automatiškai keliame grėsmę jos saugumui… nebent įrodytume, kad taip nėra. Tad pasivažinėjom po pasienio instancijas “prieš plytą” pirmyn-atgal, bandydami tai įrodyti… užsitraukėm pareigūnų nepasitenkinimą vos kažko pasiteiravę… Jau maniau, kad vistiek kažkas prisikabins… kai pagaliau mums atidarė kelią į Ukrainą…
Reikėjo gero pusvalandžio, kad atslūgtų sukilę emocijos ir galima būtų tinkamai pasirūpinti sekančiu rūpesčiu – kaip pripildyti kuro baką… Kadangi ukrainietiškų grivinų pasiėmėm tiek, kad užtektų užkandžiams, tai pirmos trys degalinės netiko, nes pylė tik už grynus, sekanti netiko, nes turėjo tik 76′o benzino (beje, mūsų Neste 95′as ten pažymėtas kaip “Super Euro” :)). Kai bakas jau atrodo visai išdžiūvo – radom dar vieną OMV tinklo degalinę, gana panašią servisu ir kokybe į mūsų Statoil’ą. Čia turėjo ir visokio benzino, ir šviežių bandelių su kava, ir aparatų atsiskaitymui kortelėmis (beje, kiekvienam kortelės tipui po atskirą :)). Užsipylėm pilną baką… taip pat ir dėl to, kad kuras Ukrainoj buvo žymiai pigesnis (kai Lietuvoj tuo metu svyravo apie 3,5 Lt/litrą, ten buvo gal 2 Lt/litrą).
Taigi, liko dar keli šimtai kilometrų iki nakvynės vietos. Per hospitality klubą buvom susitarę su vienu žmogum, kad priims mus pernakvoti. Eismo sąlygos Lenkijoje, nesusipratimai Ukrainos pasienyje ir benzino paieškos ištirpdė mūsų laiko rezervą. Jau pamiršom apie vakarienę kavinėje ir pasivaikščiojimus Chernivtsy mieste, tik žiūrėjom, kad spėtume nusigauti iki vietos dar padoriu laiku.
Deja… :) Nacionalinių ypatumų pasirodo pilna Ukraina: keliai labai prasti, duobėti, GPS navigacija rodo tik pagrindinius kelius (ir tik 100 metrų tikslumu, t.y. visada rodo, kad važiuoji žole šalia kelio), kelio nuorodų nedaug, tad kiekviena sankryža kaip iššūkis… Beje, čia mes išmokom pasitikėti navigacija, kadangi ji iš pat pradžių siūlė kelią per Lvovą, bet mes gi gudresni – paskaičiavom, kad užtaikysim ten per patį vakarinį piką, tad geriau jau prasukti mažą ratuką, bet be didelių miestų… o vistik reikėjo ja patikėti… :)
Kai sutemo – prasidėjo įdomiausia dalis: toks įspūdis, kad pas juos įprasta vakare visam kaimui išeiti pasivaikščioti palei kelią… ir aišku visi apsirengę išskirtinai juodai, kelias neapšviestas, o atšvaitai – tik bailiams… dar pasitaiko vienas kitas vežimas ant kelio… Žodžiu, kadangi mes nenorėjom susivėlinti ir važiavom kiek galima greičiau (čia net iki 60 km/h), tai (kaip mano draugas lenktynininkas sako) teko „padirbėti vairiuku“ ir buvo „pilnas salonas alkūnių“ :). Tikrai nenustebau, kai grįžęs iš kelionės sužinojau, kad Ukrainoje keliuose per metus žūsta apie 9 tūkst. žmonių.
Taigi, jau apie 9 val. vakaro, priekyje dar liko apie 100 km ir mes įvažiuojam į Karpatų kalnus. O čia – pakilo rūkas… matomumas – 5-10 metrų (tikrai ne daugiau), kelias kaip kalnuose – vingiuotas, didžiausias greitis – 30-40 km/h. Rūkas toks tirštas, kad norėtųsi valytuvais nuvalyti kondensatą nuo priekinio stiklo, bet vos pabandai – tik dar labiau išmozoji. Būna ir Lietuvoj tokio rūko, dažniausiai prie kokios upės ar pievų, pravažiuoji 1-2 km ir baigiasi… To paties tikėjausi ir čia… deja… po gerų poros valandų pravažiavus 100 km(!) tokiam rūke, tokiu greičiu, beveik prisispaudus prie priekinio stiklo, po pusdienio nervų tąsymo Lenkijos keliuose, ir pusdienio šoko terapijos Ukrainoje, galų gale pradėjo vaidentis, kad kažkas tuoj tuoj iššoks iš rūko, grius ant kelio, ar dar koks velnias atlėks iš priekio tiesiai į mus… tada buvo nejuokinga :) Niekaip nesupratau kaip vietiniai dar sugeba mane aplenkti tokiom sąlygom :) Žodžiu tik pasiekus Chernivtsy miestą (apie 12 val. nakties), stojom prie pirmo motelio, ir paskambinom (jau ne pirmą kartą) žmonėms, su kuriais buvom susitarę dėl nakvynės, kad atsiprašyti ir pasakyti, kad jau nebeturim jėgų ieškoti jų po visą miestą ir nakvosim čia. Sakau: “… papuolėm į tokį rūką…”, o jis: “a, taip, pas mus tai įprasta…” :).
Motelis buvo pats prasčiausias iš visų, kuriuose kada nors mums teko nakvoti, bet ne pats pigiausias. Pernakvojom (ilgai nesivoliojom :)), susikrovėm daiktus, apsidžiaugėm, kad rūkas bent kažkiek išsisklaidė (matomumas jau net 50 m) ir patraukėm link Rumunijos. Iki sienos nebedaug ir likę, vos 50 km. Tad turėjom dar šiokią tokią progą dienos šviesoje įsitikinti, kaip čia viskas dvelkia Rusijos gūduma, nors pačio Chernivtsy miesto architektūra verta dėmesio ar bent pusdienio pasivaikščioti. Bet ką tas grožis, kai užsukus į degalinę vėl pasako, kad benzino nėra, kavos irgi, nes aparatas neveikia… o kitas vadybininkas (matosi – viršesnis) jam sako – “reikia įjungti aparatą…” :D
Tiesą sakant, buvom šiek tiek sunerimę. Dėl susidariusio stereotipo apie Rumuniją, mes šią kelionę pasirinkom iš dalies kaip lengvą avantiūrą ir ten tikėjomės rasti kažką panašaus, ką iš tikrųjų radom Ukrainoje (ir ko nesitikėjome)… tad dabar jau galvojom “o tai kas laukia Rumunijoje?”
… ir tai mus tikrai nustebino… vos kirtom Ukrainos-Rumunijos sieną – niūrų apleistą kraštovaizdį pakeitė puikiai sutvarkytas ir išpuoselėtas: žolytė visur (ir kiemuose, ir pakelėse, ir laukuose) nupjauta tartum Šveicarijoj, namai senoki, mediniai, bet labai gerai prižiūrėti, nudažyti ir išpaišyti tautiniais ornamentais, net vežimai (kurių čia buvo gana daug) papuošti ornamentais, o juos traukiantys arkliai išdabinti raudonais kutais. Žmonės taip pat pasitempę ir pasipuošę. Buvo aišku, jog pats kraštas gal nėra labai turtingas, tačiau žmonės čia džiaugiasi tuo ką turi, tuo didžiuojasi ir puikiai čia tvarkosi. Taigi tik įvažiavus iš Ukrainos – mums vėl buvo kultūrinis šokas, tik šį kartą malonus. Negalėjom atsigrožėti viskuo… Įspūdis – tartum iš juodai balto kino patekus į šviesių ryškių spalvų pasaulį. Tiesa, kiek vėliau, jau daugiau pavažinėjus Rumunijoje, supratom, kad šis regionas (Bukovina) yra pats tvarkingiausias ir bene gražiausias (turint omeny ne gamtą, bet kaip žmonės tvarkosi)… nors būnant kituose regionuose taip pat neteko nusivilti. Supratom, kad ne veltui mes į tą Ukrainą užklydom – tas kontrastas dabar padėjo atskleisti Rumunijos grožį dar geriau :)
Taigi – mes Rumunijoje!.. po dienos kelio ir vienos nakvynės pradedame iš tikrųjų mėgautis kelione. Oras puikus, saulė visdar maloniai šildo, kelias vingiuoja per miškais apaugusius kalnus, kur lapai, jau nukritę nuo medžių, nudažė visą žemę įvairiausiom rudens spalvom. Auksinis ruduo… Tada mes įsitikinom, kad ruduo – tai geriausias laikas keliauti dviese – romantika ateina jau vien pažiūrėjus pro langą ir maloniai vingiuojant jaukiais užmiesčio keliukais :) … kolkas – nei vieno čigono ar į jį panašaus :)
Važiuoji… linguoji… grožiesi, svaigsti… ir staiga – spiri į stabdį!!! taip… apie kelius… Rumunijos keliai – šiaip tikrai labai gerai prižiūrėti, duobės retenybė, pati danga gana gera, bet – matyt gruntas silpnas. Turbūt dėl gausaus lietaus ar tirpstant sniegui, vanduo vietomis tekėdamas nuo kalnų tiesiog išplauna gruntą, tad asfaltas vietom įgriūna net iki 50 cm. Važiuoji sau linksmai, prašoki kalnelį, o ten duobė… o kelias neplatus… bet mums pasisekė :) Matėm daug kelio remonto darbuotojų, operatyviai šalinančius tokius siurprizus, tad didžiąją laiko dalį galima mėgautis važiavimu. Šiaip tie posūkiai labai romantiški, pradžioj gal net gana azartiški, bet jau trečią dieną išsekina kantrybę. Pradedi suprasti, kad rumunai net lygioje vietoje negali nutiesti tiesaus kelio. Vingiai gan tankūs ir sukasi stačiais kampais, o tokiu keliu daugiausia ką gali išspaust – 60 km/h (tai 100 km nuvažiuoji tik per pora valandų!). Dar jei pasiveji kokį atsargesnį žmogelį ar krovininį auto, kiekvieną kart turi įdėt pastangų kad aplenkti. Tiesūs keliai visam turistiniam regione (kalnuotoj vietovėj ir netoli aplink ją) – retenybė. Ir rumunai jais tikrai labai džiaugiasi – (tokiam kely, kaip mūsų Via Baltica) vidutinis greitis apie 140 km/h… Bet visa tai tik smulkmenos, kai mėgaujiesi kelione nepraradęs atidumo – tai tikrai netrukdo. Beje, jei važiuosite su savo auto – keliai mokami – nusipirkite vinjetę. Tai kainuos gal 10-15 Lt, bet ją kartais patikrina pasienyje (pvz., išvažiuojant iš šalies).
Tą dieną taip ir tęsėm – apimti žavesio ir visą laiką besidairydami pro langus. Ir objektus aplankėm vienus iš gražiausių, į UNESCO paveldą įtrauktus Painted Monasteries (išvertus iš ang.k. – spalvoti/tapyti vienuolynai) – Sucevitos ir Moldovitos vienuolynus. Iki tol neteko matyti nieko panašaus – slėniuose tarp kalnų pastatyti gana nedideli vienuolynai, aptverti gynybine siena (tais laikais kraštas intensyviai gynėsi, berods, nuo totorių ir šiaip piktų prašalaičių ir kaimynų). Užsukus į vidų, apima jausmas, tartum aplankytum ir vienuolyną, ir tvirtovę, ir meno kūrinį… nes vienuolyno bažnyčių sienos dar viduramžiais buvo išpieštos visokiais piešiniais apie krikščionybės raidą bei šventųjų veiklą (ir gana atvirai pavaizduota, kaip juos persekiojo ir žudė kitatikiai). Gali skaityti tuos piešinius kaip gana žiaurų komiksą (gal pradinė idėja ir buvo tokia, kad supažindinti nemokančius skaityti su krikščionybės istorija). Kiekvieno vienuolyno piešiniuose dominuoja tam tikra spalva – rausva, melsva ar pan. Ir kiekvienas vis kitoks, kitokių formų, savaip gražus. Tame krašte tokių vienuolynų yra ir daugiau, bet buvom suplanavę tą dieną aplankyti dar vieną neįprastą vietą – Bikaz kanjoną, tad nutarėm, kad poros vienuolynų užteks vaizdui susidaryti ir nemetėm kelio dėl takelio.
Prie kanjono atsigavom jau vakare. Saulė jau buvo vakarop, tad viskas, ką galima buvo įžiūrėti – tai greta esančias uolas ir siaurą properšą kažkur aukštai viršuje. Kažkur šalia girdėjosi upelio čiurlenimas… Nuojauta kuždėjo, kad reikia čia sugrįžti su dienos šviesa. Išsiruošėm ieškoti nakvynės. Važiuodami į Rumuniją ne turistinio sezono metu tikėjomės kurkas žemesnių kainų. Taip ir buvo – slėnyje, išvažiavus iš kalnų masyvo, užtaikėme į naujai pastatytą, gerai įrengtą viešbutį su puikiai sutvarkyta aplinka (aplink išvedžioti upeliai su tilteliais pasivaikščiojimui) ir net pirtim kiekviename numeryje. O kainavo viso labo 40 EUR kambarys (turistinio sezono metu tokio numerio kaina 80 EUR). Taigi, per parą laiko teko pagyventi ir pačiam prasčiausiam, ir vienam iš geriausių mūsų aptiktų viešbučių :) …buvo labai gera pasikaitinus pirtyje užmigti, girdint vandens čiurlenimą už lango.
Rytojaus diena teko keltis anksčiau, nes reikėjo pasivyti užsibrėžtą planą. Šovėm link kanjono… Dienos šviesoje pamatėm kokio reginio vos nepraleidom: kokių 50-100 metrų aukščio uolos šauna stačiai aukštyn, palikdamos siaurą tarpelį, kurio apačioje nutiestas vingiuotas kelias (didesnių gabaritų transportui čia važiuoti draudžiama, nes jis paprasčiausiai netilptų pravažiuoti tarp, o vietom ir po uolomis). Tai buvo pirmas mūsų matytas kanjonas ir mums padarė tikrai didelį įspūdį. Įvardinčiau kaip vienu iš dviejų kelionės “cvekų” :)
Išvažiavus iš kanjono, visai neužilgo, šalia kelio, radom ir taip vadinamą “Killer lake” (iš ang.k. – ežeras žudikas). Šio ieškojom pagal žemėlapį, bet, kadangi Rumunijoje su nuorodom į turistinius objektus visdar sunkoka, jei būtume intensyviai nesidairę į šonus – būtume ir neradę. Iš pažiūros – tai kiek šiurpokas ežeriukas, dėl to, kad ežero viduryje likę styroti medžių kamienai, nulūžę šiek tiek virš vandens. Prieš daug daug metų čia buvo miškas, kurį po kažkiek laiko apsėmė vanduo, o medžių kamienai matyt gerai užsikonservavo ir liko styroti. Puiki vieta šiurpioms nuotraukoms. Įsivaizduoju – anksti ryte su lengvu rūkeliu ežeras turėtų atrodyti magiškai.
Toliau mūsų plane – Sigišoara – gimtasis grafo Drakulos (Vlado Tepešo) miestas, ligi šiol puikiai išlaikęs senovinio miesto dvasią ir architektūrą senamiestyje. Siauros, seno kreivo grindinio gatvelės, pakrypę seni namai, dengti senovinėm čerpėm, gynybinė siena juosianti visą senamiestį nuo senųjų laikų, su puikiai išsilaikiusiais gynybiniais bokštais… viskas susideda į mažą jaukią senovišką tvirtovę. Jei norite pajausti rumunišką dvasią – būtinai aplankykite šį senamiestį, užsukite į vieną kitą parduotuvėlę, kavinę ar vyninę ir tuo pačiu paragaukit nacionalinio gėrimo – slyvų brendžio tuikos – rumuniška dvasia sušildys iki pat vidurių… o išėjus – viskas atrodys dar žaviau :) Šiaip namukai atrodo apsilaupę, laiko paliesti, kai kurie prižiūrėti… vietinės legendos, atrodo, apraizgę kiekvieną langinę, iš po kiekvienos stogo čerpės lenda… bet viskas tarpusavyje taip susiderinę, kad atrodo – jie čia dar 500 metų stovės ir atrodys neprasčiau… visdar mįslingai, kiek atšiauriai, bet ne mažiau tvirtai ir išdidžiai.
Įsitaisę senamiesčio kavinėje sukirtom sočią ir labai skanią vakarienę (viso labo už 15 LT/žmogui… tokiame senamiestyje!) ir patraukėm link Bran miesto, kur stovi “holivudinė” grafo Drakulos pilis: visiems puikiai žinoma iš filmų apie vampyrus, bet, matyt, ne tiek žinoma pačiam grafui, nes čia jis niekada nebuvo apsistojęs net vienai nakčiai. Kadangi internete buvom pasiskaitę atsiliepimų, kad pačią pilį aplankyti neverta, tad susiradom nakvynę visai šalia su vaizdu į ją: naktį, ant tamsios kalvos viršūnės, apšviesta iš apačios (panašiai kaip su prožektorium savo veidą iš apačios pašvietus)… atrodo gana šiurpokai :) neičiau naktį aplink ją paslampinėt – garantuoju, kad kokie pacaniukai tik ir laukia krūmuose, iltis įsidėję :D… nors nieko panašaus per visą kelionę mums niekas ir neiškrėtė. Antra diena Rumunijoje – jau matėm „net“ tris čigonus :)

(… laukite tęsinio)

Foto reportažas iš kelionės Picasa albume:

Romania
VN:F [1.9.20_1166]
Rating: 5.0/5 (2 votes cast)
Rumunijos nustebinti I, 5.0 out of 5 based on 2 ratings

Parašykite atsiliepimą

Connect with Facebook